Šiuo sraigtasparniu kovo 5-osios pavakarę širdutė buvo atskraidinta prie Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ir, perdavus medikams, sėkmingai persodinta sunkiai sergančiai recipientei, o VSAT sraigtasparnių pilotai dar kartą įrodė, kad yra patikimi pagalbininkai oro keliu gabenant donorinius organus.
Išskirtinis skrydis – dėl dviejų priežasčių
Nuo 2011-ųjų, kai Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Biuras) pasirašė su VSAT bendradarbiavimo sutartį, donorinius organus pilotai iš donorinių ligoninių į transplantacijos centrus Vilniuje ir Kaune skraidino jau penkiolika kartų.
Tačiau pastarasis kovo 5-osios skrydis VSAT pilotams 55 metų Vytautui Šveikauskui ir 50 metų Raimondui Jaudzemui buvo ypatingas dėl kelių priežasčių.
Pirma – iš Paluknyje (Trakų r.) esančios aviacijos bazės pakilęs sraigtasparnis leidosi Vilniaus oro uoste, ir tik tada, perėmęs brangų krovinį, kilo skrydžiui į Santariškes. Kiekviena minutė buvo aukso vertės, nes VSAT pilotai buvo pirmą kartą Lietuvoje vykusio tarptautinio donorystės ir transplantacijos proceso, kai iš tolimos Prancūzijos gabenama donoro širdis į recipientės kūną turėjo būti perkelta ne vėliau kaip per penkias valandas, dalyviai.
Antra – lyg tyčia tądien, paties kalendorinio pavasario pradžioje, į Lietuvą buvo grįžusi tikra žiema: smarkiai pustė, snigo, atšalo.
Neramiai žvelgė į dangų
Todėl tą ketvirtadienio rytą apie pusę dešimtos sulaukus Biuro prašymo popiet iš Vilniaus oro uosto į Santariškes nuskraidinti donoro širdį, Paluknyje buvo neramiai žvelgiama į gausų snygį, žemus švininius debesis ir nieko gero nelemiančias meteorologines prognozes. Jei oro sąlygos nebūtų leidusios sraigtasparniui pakilti į Vilniaus pusę, iš oro uosto donoro širdelę, policijos ekipažų lydimas, būtų pergabenęs greitosios pagalbos automobilis.
Kaip papasakojo tądien orlaivį pilotavęs V.Šveikauskas ir antrasis pilotas R.Jaudzemas, tądien oro sąlygos kaip tik ir buvo tokios, kokių prieš skrydį labiausiai baiminasi lakūnai – buvo pavojus, kad pakilęs sraigtasparnis gali apledėti. Be to, skristi dėl prasto matomumo, baiminantis kliudyti medžių viršūnes ar stulpus, irgi būtų buvę pavojinga. „Jei būtų reikėję skristi iš ryto, nebūtume to darę – būtų nesaugu, negalėtume rizikuoti žmonių gyvybe“, – sakė V.Šveikauskas.
Brangus krovinys svėrė apie 25 kilogramus
Laimė, artėjant skrydžio laikui (preliminariai buvo sutarta, kad tai bus po pietų) tapo aišku, kad kilti bus galima.
Ruošdamiesi suplanuotam skrydžiui, pilotai papildė kuro atsargas, laikinai išmontavo FLIR stebėjimo kameras ir prožektorių, sveriančius apie 120 kilogramų – kad nebūtų bereikalingo svorio. Pritaikė orlaivį gabenti kelis žmones.
„Žinojome, kad, be mūsų, dviejų pilotų, iš oro uosto skris keturi žmonės – du vyrai ir dvi moterys (gydytojai transplantologai Vilius Janušauskas, Virginijus Jakutis, Biuro koordinatorė Miglė Gudynaitė ir operacinės slaugytoja Asta Juozėnienė – Biuro past.). Taip ir apskaičiavome svorį“, – pasakojo R.Jaudzemas.
Maksimalus leistinas svoris, kurį gali gabenti sraigtasparnis „Eurocopter EC135“ – 2910 kilogramų. Šįkart bendras svoris (žmonių, bagažo, degalų) buvo 2810 kilogramų.
Iš jų maždaug 25 kilogramus svėrė brangiausias krovinys – konteineris su donoro širdele, kurį gydytojai tarpusavyje švelniai vadina „Life Bag“ („Gyvybės krepšys“). Kad gabenamas krovinys neviršytų leistino svorio, dėžės su gydytojų chirurginiais instrumentais iš oro uosto į ligoninę buvo sugrąžintos greitosios pagalbos automobiliu.
Į Santariškes – per penkias minutes
Iš Paluknio Vilniaus oro uosto link sraigtasparnis pakilo, kai mažoji recipientė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų operacinėje jau buvo paruošta skubiai donoro organo transplantacijai, o iš Paryžiaus Vilniaus link su neįkainojama dovana jau skrido privačios aviakompanijos lėktuvas.
Gavę leidimą, VSAT pilotai orlaivį nutupdė Vilniaus oro uoste šalia pakilimo tako. „Kol atskrido lėktuvas iš Paryžiaus, laukėme apie 20 minučių“, – prisimena pašnekovai. Todėl buvo išjungti orlaivio varikliai. „Taip padaryta ne tik taupumo sumetimais – kad be reikalo neeikvotume kuro, bet ir dėl saugumo“, – pasakojo pilotai.
Kai į sraigtasparnį sulipo donoro širdelę parskraidinę Lietuvos medikai, orlaivis išriedėjo į pakilimo taką, gavo dispečerio leidimą kilti ir skristi Santariškių pusėn. Pasak pilotų, jei bendras sraigtasparnio svoris būtų buvęs mažesnis, jam būtų buvę leista kilti iškart – ne nuo pakilimo tako.
Skrydis į Santariškes (gatvėmis tai būtų kelionė iš vieno miesto galo į kitą) truko vos 5 minutes. Kadangi prie Santariškių klinikų vis dar nėra aikštelės donorinius organus atskraidinantiems sraigtasparniams nutūpti, šis orlaivis ir vėl, kaip visada, leidosi prie ligoninės esančiame transporto žiede.
Įrengtų aikštelių Lietuvoje nėra
Ar nebuvo sunku nutupdyti sraigtasparnį, kai aplink – automobiliai, medžiai, elektros stulpai? „Et, mes jau įpratę“, – ir šio skrydžio nesureikšmino pilotai, matyt, jau praradę viltį sulaukti laikų, kai ir prie Lietuvos ligoninių sraigtasparniai galės leistis, kaip visame civilizuotame pasaulyje – specialiai įrengtose aikštelėse, o ne bet kur – laukymėje, transporto žiede, pažliugusioje pievoje, stadione – kaip yra dabar.
Pasak Santariškių transporto žiede sraigtasparnį tupdžiusio piloto V. Šveikausko, sunkiausia buvo, kai, priartėjus prie žemės, į viršų pakilo šviežio sniego sūkurys. „Kelias akimirkas teko palaukti, kol sniegas „nusės“, nes nebuvo įmanoma įžiūrėti žemės. O kol jos nematai, sraigtasparnio tupdyti negali“, – sakė pilotas.
Pilotuoti – lengviau, nei duoti interviu
Beje, kai gydytojai su donoro širdele iš VSAT sraigtasparnio persėdo į čia pat laukusį greitosios pagalbos automobilį ir orlaivis pakilo, oro sąlygos vėl subjuro. Bet ne tiek, kad skristi būtų buvę pavojinga.
„Eurocopter EC135“ skrydis iš Paluknio į oro uostą, iš ten – į Santariškes ir atgal į Paluknį užtruko 48 minutes. „Tiek laiko išbuvome ore“, – patikslino mažakalbiai pilotai, neslepiantys, kad pilotuoti sraigtasparnį jiems kur kas lengviau, nei duoti interviu.
Abiems pašnekovams tai – maždaug 4-5 kartas, kai skrendama su donoriniais organais. Tikslios statistikos jiedu nė nežino – o ir kam ji? Juk kiekvienam, ne tik tokiam, skrydžiui rengiamasi ypač atsakingai. „Žinoma, skraidinant donorinį organą norisi viską atlikti kuo greičiau, čia atsakomybės jaučiame dar daugiau“, – pripažino V.Šveikauskas ir R.Jaudzemas.
