Ar tai reiškia, jog per metus 73 neįgalieji iš uždarų globos įstaigų sėkmingai integravosi į bendruomenę? Projektui vadovaujanti Karilė Levickaitė paaiškino, kad gervės, kad ir kaip norėtųsi, nereiškia realių sėkmės istorijų. Tiesiog tiek globos įstaigose per metus sumažėjo planinių vietų. Kodėl šis popierinis skaičius vis tiek laikomas pasiekimu? Ir iš viso – ar mūsų visuomenė pasirengusi priimti psichiškai ir protiškai neįgalius žmones, ar jie patys būtų saugūs, gyvendami visuomenėje, kur tiek daug neapykantos ir patyčių?
– Kuo psichikos negalia skiriasi nuo proto negalios?
– Proto negalia kitaip vadinama raidos sutrikimu, kai žmogus dažniausiai iš prigimties turi kitokius raidos, vystymosi ypatumus. Dažnai jo intelektiniai gebėjimai yra žemesni. Proto negalios pavyzdys galėtų būti Downo sindromas. Sutrikimo sunkumas panašus išlieka visą laiką, lydi visą gyvenimą.
Tuo tarpu psichikos negalia – kuomet žmogus suserga psichikos liga, ir ji tampa lėtine, dėl to sumažėja žmogaus socialiniai gebėjimai, darbinė integracija, žmogus nebegali adaptuotis. Tokiais atvejais kalbama, pavyzdžiui, apie šizofrenijos diagnozę. Žmogui remisijos būna trumpos ar jų iš viso nebūna, jis sunkioje būsenoje būna ilgą laiką.
Tačiau psichikos ligos yra gydomos – vaistais, psichoterapija, būklė gali ilgam pagerėti. Proto negalios atveju jokių vaistų nėra – tiesiog žmonės kitokie.
– Kiek žmonių Lietuvoje turi psichikos arba proto negalią?
– Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. duomenimis, šalyje yra 244,6 tūkst. negalią turinčių suaugusių asmenų. Iš jų apie 31 tūkst. asmenų turi proto ar psichikos negalią. Daugiau nei 6,7 tūkst. šių žmonių gyvena uždaro tipo globos įstaigose.
– Ar, lyginant su kitomis Europos šalimis, tai didelis skaičius?
– Pačių negalią turinčių žmonių skaičius normalus – kiekvienoje visuomenėje yra tam tikras skaičius žmonių, turinčių tam tikrą negalią ar sutrikimą. Tačiau mūsų šalis išsiskiria tuo, kad labai didelė šių žmonių dalis gyvena institucijose – globos įstaigose.
– Dėl ko jie ten „uždaromi“?
– „Uždaromi“ dažniausiai dėl to, kad bendruomenėje nėra tokių paslaugų, kad jie galėtų gyventi savo namuose ar socialiniuose būstuose. Žmonės dažnai kreipiasi, nežinodami, ką daryti, jei jų artimasis turi proto ar psichikos negalią – su juo sunku, jam reikia pagalbos, priežiūros.
Artimieji šioje situacijoje tampa įkaitais, nes bendruomenėje nėra pakankamai kokybiškų arba tinkamų paslaugų. Jie sako, kad vienintelė galimybė – išvežti tokius žmones į globos įstaigas. Artimieji tai renkasi, nes nėra kitų būdų, nėra išvystyta žmogaus teises užtikrinanti paslaugų, kurias Vakarų šalys jau seniai yra įtvirtinusios, infrastruktūra.
Beveik 7 tūkst. žmonių, kurie yra kitokie, gyvena už sienų. Mes jų nematom, jie mūsų nemato. Tai didžiulė socialinė atskirtis.
– Kaip globos įstaigose slenka tokių žmonių dienos?
– Dauguma institucijų yra didelės, jose vidutiniškai gyvena po 200 žmonių. Tai labai daug. Įsivaizduokime savo namus, keliese mes paprastai gyvename? Žmonės turi šeimas, o čia gyvenama kartu su kitais 190-čia žmonių. Vien tai sudaro įspūdį, kad tu nesi namuose.
Jų dienotvarkė gana griežta – pusryčiai, pietūs, vakarienė. Kiekvieną dieną gauna vaistus, išsirikiavę prie medicinos punkto. Būna organizuojami tam tikri užsiėmimai – vienur daugiau, kitur mažiau, priklausomai nuo įstaigos, vadovybės. Kai kurie kartą per tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, kas ketvirtį, kur nors išvažiuoja – į baseiną, muziejų ar koncertą, susodinti į autobusiuką. O kai kurie, kartu turintys ir fizinę negalią, praktiškai išvis neišeina iš tų institucijų, nes jiems nepritaikytos erdvės.
– Kuo jiems būtų geriau namuose? Naivu tikėtis, kad artimieji kas savaitę juos vestųsi į koncertus, jeigu patys taip dažnai nevaikšto. Ar namuose su tokie žmonės būtų užimami specialiomis veiklomis, kaip tam pritaikytose įstaigose?
– Koncertai nėra integracijos esmė. Integracijos esmė – kad žmogus gali maksimaliai išnaudoti savo savarankiškumo gebėjimus. Jeigu žmogus gali dirbti – jis dirba. Jeigu mažiau gali dirbti – dirba paprastą darbą kelias dienas per savaitę. Galbūt žmogus negali dirbti, bet gali aplink save susitvarkyti, valdyti savo pajamas, bendrauti.
Yra daugybė sričių, kur žmonės gali daugiau ar mažiau autonomiškai veikti. Šitie žmonės turi labai skirtingų gebėjimų. Teko matyti tokių, apie kuriuos ir įstaigų vadovybė sako, jog jie labai sėkmingai galėtų gyventi bendruomenėje. Tačiau visa bėda, kad bendruomenėje nėra reikiamų paslaugų.
Kai žmogus gyvena bendruomenėje, jo potencialas maksimaliai išnaudojamas, jis pats jį realizuoja. Kaip jaustųsi bet kuris iš mūsų, jeigu pakrikus sveikatai mus uždarytų į tokią įstaigą toli nuo artimųjų ir bet kokio gyvenimo, nebeliktų net buitinio ėjimo į parduotuvę ar paprasto pasivaikščiojimo? Tie dalykai reikalingi ne tik mums, bet ir žmonėms, kurie turi negalią.
Atlikus analizę pastebėta, kad globos įstaigoje visiškai neugdomas tų žmonių savarankiškumas. Jie yra prižiūrimi, suteikiama globa, bet savarankiškumo ugdymo nevyksta.
– Ar nekentėtų patys neįgalieji, atsidūrę bendruomenėje, kai pas mus šitaip klesti patyčios, kai mokyklose sugebama tyčiotis iš vaikų, kurie yra visiškai atitinkantys įprastas normas, tačiau turi kitos spalvos plaukus ar nešioja akinius? Ar mūsų visuomenė pasirengusi priimti žmones su akivaizdžiais nukrypimais nuo „normos“, ar čia jie būtų saugūs?
– Šitas argumentas dažnai naudojamas ir yra labai pavojingas. Visuomenė vienam ar kitam žingsniui gali būti niekada nepasirengusi, juolab, kad mes turim 50 metų sovietinį palikimą, kai buvo labai daug sienų pastatyta, labai daug įvairiausių institucijų prikurta, žmonės suskirstyti į „gardelius“. Dėl to iki šiol mes visuomenėje neturime pilnos įvairovės, dėl to mokyklose šitaip reaguojama į kitoniškumą.
Pasiduodami tokioms nuotaikoms ir apsaugodami tokius žmones kažkokiose segregacinėse zonose, mes iš tikrųjų ir neleidžiame visuomenei mokytis tolerancijos ir priėmimo. Bandydami kažką nuo kažko saugoti, mes visuomenę dar labiau sluoksniuojame, dėl to žmonės kitoniškumo nepriima nei kituose, nei savyje.
Man atrodo, visuomenė yra pakankamai lanksti. Labai svarbi yra politinė valia, kad būtų ir programos, ir švietimas, ir mokyklose paaiškinama, kodėl vieni vaikai yra vienokie, o kiti – kitokie. Tai – švietimo dalis, ir mūsų visuomenei, kur tiek daug patyčių, tai ypatingai svarbu.
– Ar šiandien egzistuoja galimybė sugrąžinti proto ir psichikos negalią turinčius žmones į visuomenę, neuždedant naštos jų artimiesiems, neverčiant jų mesti darbus, atsisakyti laisvalaikio ir asmeninio gyvenimo ir visą gyvenimą pašvęsti, pavyzdžiui, neįgaliam broliui, kuris namuose niokoja baldus?
– Tai visiškas mitas – visai ne to yra siekiama. Žmogus turi gauti valstybės organizuotas paslaugas. Šiandien pas mus socialinė globa yra organizuota institucijose. Bet ji gali būti organizuojama daugybe kitų formų, kaip ir daro išsivysčiusios Vakarų Europos šalys. Tiktai mes įpratę prie globos institucijose ir galvojame, kad bus labai baisu, jeigu tokie žmonės grįš į bendruomenę.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad kažkas turėtų mesti darbus ir kažką prižiūrėti. Tai gąsdinimai – kad tie žmonės bus grąžinti į šeimas ar išleisti į gatvę. Iš tiesų, prieš mažinant vietas institucijose, turi būti labai aiški bendruomeninių paslaugų plėtra.
Tai reiškia – žmogus turi gauti galimybę dalyvauti socialinio būsto programose, apsaugoto būsto programose, bendruomeninio gyvenimo namų programose, turi gauti socialinį darbuotoją, kuris realiai rūpintųsi to žmogaus situacija. Turi būti ir psichosocialinės reabilitacijos programos, priešdarbinė reabilitacija.
Vietoj nuolatinės uždaros institucijos paramos socialinė globa turi būti perorientuota į kitos infrastruktūros paramą. Pinigai, skiriami tiems žmonėms išlaikyti globos įstaigose, gali būti panaudojami, plėtojant savarankiško gyvenimo namus.
– Ar į dangų paleistos 73 gervės reiškia, jog tiek žmonių per metus iš globos institucijų buvo sėkmingai integruota į visuomenę?
– Ne visai taip. Tai – ne apie žmones, o apie planines vietas. Tiek vietų sumažėjo institucijose. Tos vietos sumažėjo ne dėl kokios nors labai aiškios politikos vykdymo, o dėl to, kad buvo gerinama insfrastruktūra, pavyzdžiui, nustatyta, kad kambaryje gali gyventi po mažiau žmonių. Bet kai kuriose institucijose vietų daugėjo, kitose – mažėjo. 73 – bendras skaičius, jis simbolinis. Jis nereiškia, kad įvyko kažkas stebuklingo. Jeigu mes tokiais tempais ir toliau resocializuosime socialinės globos sistemą, ją pakeisime tik po 90 metų.
– Planines vietas popieriuje galima žymėti pagal poreikį – o ar yra realių sėkmės istorijų, žmonių, kurie per pastaruosius metus iš globos institucijų sugrįžo į bendruomenę ir sėkmingai prisitaikė?
– Pavienių žmonių visada galima atrasti, kai kuriuos pasiima giminaičiai. Bet planingai tai dar nevyksta, tokia sistema dar neveikia. 2014 m. vasario 14 d. ministerija pasitvirtino veiksmų planą, pagal kurį bus pereita nuo institucinės globos prie bendruomeninės. Tai liečia ir neįgaliuosius, ir vaikus, gyvenančius globos namuose.
Pirmieji metai praėjo planuojant – iš tikrųjų nieko neįvyko. Bet iki 2020 m. bendruomenėse, savivaldybėse turėtų atsirasti alternatyvios paslaugos, o globos namuose gyvenantys žmonės – būti rengiami iš jų išeiti. Pas mus dar trūksta gebėjimų ir žinių, kaip žmonėms organizuoti bendruomenines paslaugas. Bet tikimės, kad ateityje tai pasikeis.
