Užsivertęs dovanų maišą ant pečių ir pasipuošęs Kalėdų Senelio kostiumu A.Kančas sveikino artimuosius, gimines, draugus, nors dar prieš keturis mėnesius nebuvo aišku, kiek gyvens, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Savo ligos istoriją vyras vadina stebuklu, koks nutinka nebent pasakose. Architekto nuotraukos iš ligoninės, kur jam šiais metais rugpjūtį buvo atlikta sudėtinga kepenų operacija, rodo, kiek daug teko iškentėti.
Nė vienas gydytojas negalėjo garantuoti, kad pašalinus piktybinį darinį kepenyse pavyks pristabdyti ligą. Apie tokį retą atvejį Nacionalinio vėžio instituto specialistai rengia pranešimą, kurį skaitys tarptautinėje konferencijoje dalydamiesi patirtimi su kolegomis iš viso pasaulio.
Šį rugpjūtį pašalintą iš kepenų kumščio dydžio metastazę A.Kančui primena tik ilgas randas, panašus į statųjį kampą. Po šios operacijos atlikti prostatos specifinio antigeno (PSA) tyrimai rodo, kad liga atsitraukė.
Ne vieną savo draugą ir pažįstamą architektas įkalbėjo kartą per metus pasidaryti PSA tyrimą. O patogiausia tai padaryti prieš gimtadienį.
„Jeigu tyrimo rezultatai bus geri, tai – puikiausia dovana gimtadieniui. Jei ką nors įtars, bus neblogai, kad žmogus anksti surado ligą, – tai kaip slėpynės, kurias žaidžia vaikai, tik šį kartą reikia surasti pasislėpusią ligą“, – sakė pašnekovas.
Šiemet gegužę savo 60 metų jubiliejų A.Kančas pasitiko ligoninėje. Jo galvą puošė dukters Gustės specialiais dažais nupieštas rytietiškas drakonas, kuris priminė prarastas vešlias garbanas.
Nutaręs palatoje nelieti ašarų ir negraudinti kitų, švęsdamas jubiliejų menininkas neprarado šmaikštumo.
„Norėjau ant galvos nusipiešti Kristų, kuris taip pat kentėjo, bet neišdrįsau“, – prisipažino vyras.
Juodos garbanos išbuvo savaitę, vėliau jos nusiplovė, o architektas liko patenkintas, kad nepasidavė ligai.
A.Kančas mokėdavo paguosti ir savo palatos draugus. Vienam jų buvo atlikta daugiau nei 10 limfmazgių operacijų. Prieš daug metų laivyne tarnavusiam vyrui viskas prasidėjo nuo mazgelio delne – iš pradžių jis neteko plaštakos, vėliau riešo, operacijų vis daugėjo, o ranka vis trumpėjo. Kai buvo nutarta nupjauti ranką, vyras atrodė labai susikrimtęs.
Net tokioje situacijoje architektas stengėsi palatos draugą įtikinti, kad jis yra laimės kūdikis. Kadangi vėžys nebuvo išplitęs, pašalinus ligotą ranką jis bus sveikas. O su viena ranka įmanoma gyventi. Praėjus pusdieniui po tokio pokalbio A.Kančo palatos kaimynas ėmė šypsotis.
Du smūgiai, apie kuriuos kaunietis galėtų ilgai kalbėti, lydi daugelį sergančiųjų vėžiu. Vienas jų – šokas, kurį sukelia žinia apie piktybinę ligą.
Įtarimas, kad kažkas negerai, architektui kilo atlikus PSA tyrimą, kurio rodiklis siekė 4 ng/ml. Tai šiek tiek daugiau negu norma. Atlikus biopsiją abejonių nebeliko, kad tai – agresyvus prostatos vėžys.
„Išeini iš gydytojo kabineto sužinojęs diagnozę, akyse ašaros, dreba rankos, lieka tik surašyti testamentą. Lenda į galvą visokios mintys – kodėl tai atsitiko man? Nesu toks blogas, juk yra ir niekšų. Ir tada prasideda vidinė griūtis“, – prisimena vyras sunkiausią savo gyvenime akimirką.
Vėliau jausmų sąmyšis aprimo. Dar pusmečio prireikė, kad įvyktų vidinis lūžis. Kai draugai pasiūlė perskaityti knygą „Pamilk savo ligą“, architektui tai atrodė absurdiška. Juk daugelis ligonių nekenčia savo ligos, stengiasi su ja kovoti. Bėda ta, kad iššvaistę daug energijos jie išsenka ir palūžta.
A.Kančui padėjo tikėjimas, jis sugrąžino vidinę ramybę.
Vyras tikino antrąkart atradęs Dievą – skirdavo daug laiko maldai, tarp vienuolyno sienų užsidarydavo tris ar keturias dienas atlikdamas rekolekcijas ir karštai melsdavosi. Dvasinė patirtis atvėrė akis.
Dabar kiekvienam žmogui, sergančiam vėžiu, kaunietis pataria iš pradžių nusiraminti, nejausti nei pykčio, nei apmaudo, stengtis išvengti vidinio konflikto.
Antrąkart gyvenimo egzaminą jam teko laikyti supratus, kad liga atsinaujino.
„Visi vyrai, su kuriais gulėjau vienoje palatoje, netgi tie, kuriems buvo nustatytas didelis PSA rodiklis, pasveiko, o manęs nebeveikė vaistai.
Buvo beprotiškai skaudu, nes supratau, kad pastangos sutramdyti ligą nuėjo veltui“, – prisipažino pašnekovas.
2009-ųjų vasarį atlikus prostatos operaciją kurį laiką tyrimai buvo geri, gydytojų konsiliumas įrašė, kad vėliau būtinas švitinimas. Bet ligonis liko neįspėtas. Kai po metų architektas vėl kreipėsi į gydytoją, PSA rodikliai buvo tokie kaip ir prieš operaciją.
2010 metų gegužę taikyta radioterapija pagerino būklę, bet šio gydymo poveikis truko ne ilgiau kaip metus – vėliau vėžys atsinaujino.
A.Kančo laukė dar vienas gydymo etapas – 2011-ųjų vasarį skirta hormonų terapija kurį laiką buvo veiksminga. O 2013-ųjų vasarį PSA rodiklis vėl pakilo daugiau nei iki 10.
Dalyvaujant klinikinėje studijoje kauniečiui buvo skirta biologinė terapija, nors tuo metu Lietuvoje dar buvo neregistruotas naujas preparatas.
Po metų vėžinės ląstelės pasidarė atsparios ir šiems vaistams.
2014-ųjų balandį architektas suprato, kad beveik visos gydymo galimybės išbandytos. Artėjo Velykos, nuotaika buvo prasta. Bet nieko nedaryti – ne A.Kančo būdui.
Nuvykęs į Berlyną jis susirado kliniką. A.Kančui rūpėjo išgirsti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių onkologų nuomonę. Berlyno medikai aptiko jo kepenyse kumščio dydžio darinį.
Tai buvo metastazė, todėl patarė taikyti naują chemoterapijos kursą, o tada atlikti kepenų operaciją.
Grįžus į Lietuvą, Kauno klinikų medikai taip pat pritarė tokiam gydymo planui. Tačiau laukė dar vienas nusivylimas – 2014-ųjų gegužę pradėta taikyti chemoterapija nesumažino PSA rodiklio, jis ėmė žaibiškai didėti.
Po keturių chemoterapijos procedūrų PSA rodiklis šoktelėjo nuo 11 iki 40. Tai rodė, kad vaistai neveikia piktybinio auglio.
Tada buvo skirtas dar vienas chemoterapijos kursas, kurį gydytojai tarpusavyje vadino eksperimentiniu, bet vilties pasveikti liko dar mažiau.
A.Kančas kreipėsi pagalbos į Nacionalinį vėžio institutą. Čia medikai tarėsi, ar tęsti chemoterapiją, ar kuo greičiau šalinti metastazes iš kepenų.
Daug pacientų nuo prostatos vėžio išgydęs Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas Albertas Ulys neabejojo, kad tokia operacija būtina.
Rugpjūčio 20-ąją tokią operaciją atliko pilvo chirurgas Alfredas Kilius.
Prabėgus dviem dienoms po operacijos PSA rodiklis nukrito iki 4, vėliau ėmė ristis žemyn – iki 0,02.
„Neįtikėtinas dalykas, kad prostatos vėžys taip aprimo. Nors kauluose dar yra metastazių, bet jos miegančios, toliau neplinta“, – viltingai kalbėjo pašnekovas. Tai, kad dar yra iki šiol gyvas, A.Kančas dėkingas ne tik medikams, bet ir šeimai, draugams, palaikiusiems jo dvasią.
Kaunietis stengėsi dėl ligos nemažinti darbų. Jis sugebėdavo taip suplanuoti dienotvarkę, kad tarp chemoterapijos procedūrų, kurios būdavo kartojamos kas 23 dienas, ištrūktų į tarptautinius architektūros renginius ar pailsėtų su žmona Jolita plaukiodami Bretanės upėmis (Prancūzija).
Gyventi taip, lyg nesirgtų, architektas stengėsi ir dar dėl vienos priežasties – jis buvo priverstas bylinėtis, jo studijos sąskaitos ir šeimos turtas buvo areštuoti, antstoliai buvo atėję aprašyti netgi jo dukters buto.
Būdavo dienų, kai dėl chemoterapijos vyras jausdavosi silpniau, bet ne taip blogai, kad reikėtų gulėti lovoje. Daugiau nei dvi valandas trukdavo, kol į veną sulašėdavo vaistai. A.Kančas netgi juokaudavo, kad nieko nejaučia, gal verta didinti dozę, bet gydytoja atsakydavo, kad to daryti negalima, nes gali ištirpti kaulai.
Liga smarkiai pakeitė kauniečio požiūrį į gyvenimą. Bendraudamas su statybininkais, kurie prarasdavo kantrybę ir dėl ko nors imdavo rėkti, jis likdavo ramus, netgi stebėdavosi, kaip galima dėl nereikšmingų smulkmenų taip rietis.
„Sirgdamas pajutau gyvenimo vertę, kiekviena diena atrodė lyg dovana. Ėmiau branginti tokias dienas ypač tada, kai nebuvo pagerėjimo ženklų“, – sakė A.Kančas.
Vyras prisiversdavo nurimti, vykdavo į rekolekcijas, užsidarydavo trims ar keturioms dienoms tarp vienuolyno sienų.
Tiek apie save, tiek apie kitus galvoti tik gerai – šis tikslas jį taip užvaldė, kad net žmona stebėdavosi, kodėl sergantis vyras taip vis kuo nors džiaugiasi. O sutuoktinis jai atsakydavo: „Aš gaminuosi laimės hormonų.“
Daugiau nei penkerius metus gyvendamas su liga architektas įprato neplanuoti ateities.
Bet šiuo metu jis gali drąsiai pasakyti, kad liga pristabdyta.
„Man padėjo trys svarbūs dalykai: tikėjimas, gydytojai ir pozityvus mąstymas“, – atsisveikindamas pakartojo A.Kančas.
Ligonio likimas – medikų komandos rankose
Narimantas Samalavičius
Nacionalinio vėžio instituto direktorius
„Anksčiau vėžiu sergantis ligonis patekdavo į vieno gydytojo rankas. Jei reikėdavo operacijos, jis patekdavo pas chirurgą, vėliau – pas radioterapeutą ar chemoterapeutą.
Taikant šiuolaikines gydymo galimybes ryškus yra daugiadisciplininis požiūris į vėžį. Tik tokiu būdu įmanoma parinkti optimalų gydymo būdą, nuo kurio priklauso žmogaus likimas. Greta chirurgo, radioterapeuto ir chemoterapeuto atsirado naujų specialistų, papildančių onkologų komandą.
Europos onkologijos institutų draugija, kuriai priklauso ir mūsų institutas, suformulavo esminį principą – vėžys negali būti gydomas, jei nėra suburtos daugiadisciplininės medikų komandos.
2013 metais gavome tarptautinę akreditaciją, kurią suteikė Europos onkologijos institutų draugija. O tai reiškia, kad mūsų institutas atitinka onkologijos mokslui ir gydymui taikomus europinius reikalavimus.
Nė vienas pacientas, patekęs pas mus, nepradedamas gydyti be sprendimo, kurį priima daugiadisciplininė medikų komanda.
Urologine liga sergančio architekto gydymas gali būti puikus pavyzdys, kiek daug nuveikė įvairių sričių specialistai, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Atlikta kepenų operacija buvo prasminga, nors ypač retai pasitaiko toks atvejis, kai prostatos vėžys išsisėja kepenyse ir jį galima radikaliai išoperuoti.
Svarbu nustatyti visus vėžio židinius. Tam reikalingi ne tik rentgeno, ultragarso ir magnetinio rezonanso aparatais, kompiuteriniu tomografu atliekami, bet ir PET tyrimai. Pasitaiko, kai ne visi metodai padeda laiku aptikti plintantį prostatos vėžį. Esame pradininkai šalyje dar vieno prostatos vėžio gydymo būdo – tai krioterapija (gydymas šalčiu). Jis teikia vilčių tada, kai po spindulinio radikalaus prostatos vėžio gydymo liga atsinaujina, kai neįmanoma operacija, o hormoninis ir chemoterapinis gydymas nėra efektyvus.
Tada lieka vienintelė išeitis – naikinti vėžio ląsteles šalčiu.
Artimiausiomis dienomis jau galėsime įdiegti patį naujausią į kaulus išplitusio prostatos vėžio gydymo metodą – gydymą alfaradinu. Tai protingas Ra-223 atomas, kuris aptinka vėžio ląsteles, jas sunaikina ir sumažina skausmus.“
