Apie šią ligą ir jos gydymo būdus pasakoja „Northway“ medicinos centro gydytojas kraujagyslių chirurgas, Santariškių ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro direktorius, med. m. dr., doc. Gintaris Vilkevičius.
- Kaip išsivysto venų varikozė?
- Venos – tai kraujagyslės, kuriomis kraujas turi tekėti aukštyn, link širdies. Vožtuvėliai “pasirūpina”, kad kraujas tekėtų tinkama kryptimi ir negrįžtų atgal. Venų varikozė išsivysto, pradėjus prastai veikti venų vožtuvėliams. Kai jų veikimas sušlubuoja, aukštyn išstumiamas ne visas kraujas, dalis jo grįžta.
Venose padidėja kraujo spaudimas, dėl kurio dar labiau pažeidžiami vožtuvėliai. Kraujo sąstoviui venose progresuojant, sandarumą praranda ir prieš tai buvę nepažeisti vožtuvai. Užsistovėjus kraujui ir padidėjus kraujo spaudimui, venos plečiasi, ilgėja, susidaro poodiniai mazgai.
Dėl sutrikusio vožtuvų darbo sulėtėja kraujotaka, ir atsiranda tiek poodinių, tiek giliųjų venų trombozės rizika. Padidintas veninio kraujo slėgis sutrikdo kraujotaką smulkiose kraujagyslėse, todėl ilgainiui atsiranda audinių trofikos pakitimai, tame tarpe ir trofinės opos – negyjančios žaizdos blauzdose.
- Kuo ši liga pavojinga?
- Išsiplėtusių venų liga - ne tik estetinė problema, nors ši problemos pusė irgi svarbi. Sergantiesiems dėl estetinių sumetimų tenka pakeisti gyvenimo būdą, stilių, įpročius. Antai moterys ima vengti sijonų, dėvi tik kelnes. Kompleksuojant dėl išvaizdos, imama vengti viešų vietų: baseinų, saunų, nedrįstama rodytis pliaže. Tai gali sukelti psichologinį diskomfortą, nepasitikėjimo savimi jausmą.
Tačiau iš pradžių kėlęs rūpesčių tik dėl prastėjančios kojų išvaizdos, venų išsiplėtimas pamažu tampa rimta sveikatos problema ir negydomas gali grėsti labai rimtomis komplikacijomis.
Viena sunkiausių varikozės komplikacijų - trofinės opos. Opa – tai atviri vartai infekcijai į organizmą patekti. Sunkiausios iš galimų bakterinių komplikacijų – sepsis (kraujo užkrėtimas) ir mirtis. Be to, opos nuolat šlapiuoja, tad su skysčiais iš organizmo pasišalina baltymai ir tai gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą.
Daliai pacientų dėl atsivėrusių trofinių opų tenka amputuoti kojas. Be trofinių opų, kojų venų išsiplėtimas grasina ir kitomis rimtomis ligomis. Viena jų - tromboflebitas, arba paviršinių venų uždegimas, kylantis susidarius trombams venose.
Varikozės pažeistose venose kraujas teka lėtai. Dėl nesandarių venų vožtuvų dalis kraujo, užuot keliavusi viena kryptimi – širdies link, grįžta atgal, užsistovi, todėl gana dažnai tokiose venose susidaro trombai. Tromboflebitu suserga 1 iš 10 dėl kojų venų varikozės kenčiančių asmenų.
Be to, tromboflebitą minėtiems ligoniams gali sukelti net nedidelės traumos, kurių patys pacientai vėliau net neprisimena. Daliai pacientų krešuliai gali pasiekti giliąsias venas, o iš ten nukeliauti į plaučius, sukeldami plaučių arterijos trombemboliją ir ūmią mirtį. Kad neužkluptų pavojingos komplikacijos dėl išsiplėtusių venų ligos, kojų sveikata būtina pasirūpinti laiku - kuo ankstyvesnė ligos stadija, tuo didesnė gydymo sėkmė.
- Kokie rizikos faktoriai įtakoja varikozės atsiradimą?
- Rizikos faktoriai, sukeliantys venų varikozę, nėra iki galo išaiškinti. Tačiau žinoma, kad venų varikozės paplitimas didėja su amžiumi. Šia liga serga 30–40 proc. darbingo amžiaus ir apie 70 proc. vyresnio amžiaus žmonių. Maždaug 60 proc. moterų ir 40 proc. vyrų polinkį sirgti venų varikoze paveldi iš tėvų. Venų varikozės vystymuisi didelės įtakos turi per didelis svoris, nejudrus gyvenimo būdas, stovimas ir sunkus fizinis darbas.
Moterys veninės kraujotakos sutrikimais skundžiasi maždaug keturis kartus dažniau nei vyrai. Neretai venų varikozė atsiranda nėštumo metu, padidėjus moters svoriui ir vaisiui spaudžiant klubinę veną. Kelis vaikus pagimdžiusios moterys varikoze serga dažniau nei negimdžiusios.
Moterų kojų venų būklei įtakos turi ir hormoniniai pokyčiai nėštumo, prieš menstruaciniu ar menopauzės metu. Veikiant moteriškiems hormonams, venų sienelės atsipalaiduoja, praranda tonusą. Venų varikozės riziką didina ir pakaitinė hormonų terapija.
Kadangi venų ligos turi ryškų paveldimumo aspektą, jeigu giminėje buvo sirgusiųjų šia liga, reikėtų pasitikrinti profilaktiškai, nes, jau esant minimaliems ligos simptomams, galima patarti keisti gyvenseną arba rekomenduoti profilaktikos priemones, pavyzdžiui, kompresines kojines, ir taip išvengti ligos progresavimo.
- Kokius simptomus pajautus reikėtų sunerimti?
- Pirmieji venų varikozės simptomai – tai kojų nuovargis, sunkumas, tinimas, skausmai, naktinis mėšlungis. Matomas progresuojančios venų varikozės simptomas yra išsiplėtusios venos. Vėlesnėse ligos stadijose atsiranda blauzdos audinių pakitimai. Laiku nepradėjus gydyti, gresia jau minėtos komplikacijos: gali atsiverti trofinės opos, susidaryti trombai.
- Kaip diagnozuojama ir gydoma venų varikozė?
- Venų varikozės diagnozės patvirtinimui, venų kraujo tėkmės pasikeitimo (refliukso) masto nustatymui, pacientų, kuriems įtariama pirminė ar antrinė venų varikozė, gydymo plano sudarymui atliekami instrumentiniai diagnostiniai tyrimai, kurių tiksliausias yra dvigubas skenavimas.
Tai ultragarsinis tyrimo metodas, kurio pagalba matoma tiriamoji vena bei aplinkiniai audiniai ir tiriama kraujotaka spalviniu ir įprastu Dopleriu. Sunkesniais atvejais pacientai tiriami kompiuterine tomografine, branduoline magnetine rezonansine ar įprasta angiografija, matuojamas kraujo spaudimas kojų venose.
Poodinių venų varikozė gydoma įvairiais būdais, priklausomai nuo ligos stadijos bei anatominių pakitimų, kurie nustatomi ultragarsinio tyrimo metu. Dažniausiai naudojama keleto skirtingų gydymo metodų kombinacija.
Neintervenciniai (ne chirurginiai) gydymo metodai – tai medikamentinis gydymas ir kompresinė terapija. Kompresinės terapijos metu naudojamos specialios kompresinės kojinės arba elastiniai bintai.
Medikamentinis varikozės gydymas yra mažai efektyvus. Vaistai yra skiriami, siekiant sumažinti veninės kraujotakos sutrikimo sukeltus simptomus. Medikamentinis metodas gali būti naudojamas kartu su kitais gydymo būdais, pavyzdžiui, kompresine terapija arba chirurginiais gydymo būdais.
Skleroterapija – tai poodinių venų gydymo metodas, kai į veną yra suleidžiami medikamentai, veikiantys venos sienelę ir sukeliantys jos aseptinį uždegimą. Dėl medikamentų poveikio vena užanka ir ilgainiui ji surandėja ir išnyksta. Šiuo metodu galima gydyti tiek estetinę varikozę, tame tarpe ir kapiliarines venas, tiek ir kraujotakos sutrikimą turinčius poodinius kamienus ar jungiančias venas. Skleroterapija yra derinama su kompresine terapija.
Chirurginių gydymo būdų keletas. Vienas jų – atvira klasikinė operacija, kai chirurgas pašalina pakitusius, pažeistus venos segmentus. Atviros operacijos metu ar po jos gali būti įvairių komplikacijų: patekti infekcija, supūliuoti žaizda, gali būti pažeistos kraujagyslės ar nervai, atsirasti kraujavimas, įvykti giliųjų venų trombozė, gali atsirasti su bendrąja arba spinaline nejautra susijusios komplikacijos.
Po operacijos pacientą vargina skausmai, gali susidaryti nemažos kraujosrūvos. Taikant šį gydymo metodą, paciento darbingumas sutrikdomas mažiausiai dviem savaitėms, pjūvių vietoje lieka randai.
Dėl paminėtų trūkumų atviros operacijos palaipsniui užleidžia vietą endovaskuliniams gydymo metodams, dažniausi iš kurių - radiochirurginis ir lazerinis. Endovaskulinių operacijų metu savo funkcijų tinkamai nebeatliekanti kraujagyslė gydoma iš vidaus (gr. endon - viduje).
- Kokie yra endovaskulinio gydymo pranašumai?
- Endoveninės operacijos atliekamos be chirurginio pjūvio, o gydymo elektrodas ar šviesolaidis į venos vidų įvedamos punktuojant, tai yra praduriant odą. Pažeisti venos segmentai gydomi iš vidaus, tai yra užakinami, o kraujas ima keliauti tik sveikomis kraujagyslėmis.
Šios minimaliai invazinės chirurgijos operacijos, atsiradusios palyginus neseniai, neturi daugelio klasikinėms operacijoms būdingų trūkumų, yra saugesnės, o pooperacinis laikotarpis visiškai neskausmingas arba mažai skausmingas. Operuojant nėra pažeidžiami audiniai, esantys greta venų, išvengiama kraujosrūvų.
Taip pat gerokai sumažėja infekcijos pavojus. Operuojama vietinėje nejautroje, todėl nereikalinga bendra arba spiralinė nejautra. Jeigu pacientui buvo atlikta atvira operacija, jis turi riboti savo kasdieninę veiklą 2-3 savaites, tuo tarpu po endovaskulinių operacijų pacientai iš karto gali vaikščioti ir jau kitą dieną grįžti į darbą ar tęsti kitą įprastą veiklą. Šios operacijos yra labai kosmetinės. Praėjus keliems mėnesiams po operacijos net nesimato, kad pacientas buvo operuotas.
Šiuo metu net 95 proc. venų operacijų atliekama endovaskuliniu būdu. Tradicinė chirurgija lieka tik alternatyviu metodu.
- Ar atrandama naujų venų varikozės gydymo būdų?
- 2012 metais atsirado naujas endovaskulinis venų gydymo būdas – gydymas klijais. Šios procedūros metu į gydomą veną per kateterį suleidžiami klijai, ir, spaudžiant ultragarsiniu davikliu, vena užklijuojama. Šis gydymo metodas turi labai daug privalumų.
Jam nereikalinga nejautra, kaip kad lazerinės ar radiochirurginės operacijos metu. Vietinė nejautra taikoma tik injekuojant vietą, per kurią kateteris įvedamas į veną. Be to, po tokios operacijos nereikalinga kompresinė terapija. Galima sakyti, jog ši procedūra yra absoliučiai ambulatorinė. Atlikus procedūrą, pacientas iš karto išleidžiamas namo.
- Ar gydymo klijais metodas pranašesnis už kitus gydymo būdus?
- Nors venų gydymo klijais metodas atrodo labai patrauklus ir daug žadantis, tačiau jis nėra tinkamas kiekvienam pacientui. Tik atlikus venų ultragarsinio skenavimo tyrimą ir nustačius, kas vyksta kojose ir kurios venos yra pažeistos, sprendžiama dėl galimybės taikyti būtent šį gydymo būdą.
Be to, gydymas klijais taikomas pernelyg trumpai, kad būtų galima įsitikinti, jog vena išlaikoma užakinta ilgą laikotarpį. Todėl šiandien dar negalime būti tikri dėl ilgalaikių gydymo klijais rezultatų, kai tuo tarpu varikozinių venų gydymas endoveninėmis lazerinemis ir radiochirurginėmis operacijomis demonstruoja beveik tobulus rezultatus, sėkmingai užakinant gydomas venas ilgam laikui.
