T.Mekas: vaistininkas neapsiribodavo tik farmacine veikla
- Pone T.Mekai, kada Lietuvoje atsirado pirmieji vaistininkai?
- Nors istorijos moksle visada egzistuoja galimybė atrasti ankstyvesnį šaltinį ir laiką pastumti atgal, tačiau pirmieji vaistininkai Lietuvoje, apie kuriuos dabar žinome, atsiranda dar XV amžiuje.
Pirmosios vaistinės, gavus didikų privilegijas steigimui, kūrėsi didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose. Lietuvą tuometinėje Europoje itin garsino jėzuitų ir benediktinų ordinams priklausiusios vaistinės. Tarkime, jėzuitų „Šv. Jono vaistinėje“ paruošti jauni vaistininkai buvo vertinami visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
- Kaip atrodė jų darbas tuomet?
- To meto vaistinių darbuotojų veikla apėmė platesnį spektrą darbų, nei šiandieninių vaistininkų, bet egzistuoja ir bendrumų – tiek tada, tiek dabar vaistininkas dirba, kad žmonių sveikata būtų gera, o kenčiančiam pateikia kokybišką vaistą iš patikimų rankų.
Miesteliuose trūkstant gydytojų, vaistininkas neapsiribodavo tik farmacine veikla – dažnam tekdavo ir nustatyti ligą, konsultuoti vietoje bei skirti gydymą ligoniams.
Nuo 1785 metų buvo žengtas didelis žingsnis profesionalumo link, nes Lietuvos vaistininkai pagaliau turėjo galimybę savo krašte įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą.
- Kaip atrodė anų laikų vaistininko darbo diena?
- Visų pirma, kadangi pačioje vaistinėje buvo gaminami šimtai sudėtingų receptų vaistų, tai savitarna, kokią mes turime šiandieninėse vaistinėse – neegzistavo, o vaistininkas turėjo nuolat ruošti vaistus ir patenkinti vietos paklausą.
Vaistinėse buvo gaminami vaistai, kaupiamos ir saugomos žaliavos, konsultuojami žmonės.
Daugelis tuo metu vaistininkų naudotų priemonių sveikatai stiprinti šiuo metu skamba egzotiškai – žmonės prašydavo gydomųjų vynų, gydančiųjų smilkalų, eliksyrų, saldžiosios košelės, sirupų ar net priešnuodžių.
- Koks buvo vaistininko vaidmuo tuometinio miesto arba kaimelio bendruomenėje?
- Dažną Lietuvos miestelį, galima sakyti, valdė vietos triumviratas – klebonas, mokytojas ir vaistininkas. Šioje trejybėje vaistininko vaidmuo buvo labai svarbus, nes būtent jis buvo tiesiogine prasme gyvybiškai būtinas bendruomenei žmogus, ne tik teikiantis vaistus ir gydantis, bet ir konsultuojantis įvairiausiais klausimais.
Vaistininkas buvo ir vietos intelektualo simbolis – dažniausiai tai buvo žmonės, baigę mokslus geriausiuose imperijos universitetuose, kas toli gražu ne visiems buvo įmanoma, todėl ir vietos bendruomenėje jų nuomonė buvo labai gerbiama.
- Kaip manote, ar dabartinėje Lietuvoje jaučiamas poreikis, kad vaistininkas taptų šiek tiek panašesnis į anuometinius vaistinių darbuotojus – ne tik parduotų, bet ir konsultuotų, patartų, padėtų suprasti, kas naudinga, o kas ne?
- Poreikis tam tikrai yra. Abejočiau, ar kuris vaistinės pacientas sąmoningai pasirinktų vaistinę, kurioje svarbiausia yra tik komercija, o ne vaistinę, kurioje svarbūs etiniai, profesiniai ir principiniai vaistininkystės dalykai.
Manau, kad praėjus tam tikram laikotarpiui, atėjus laisvų žmonių kartai, o valstybei supratus, kokią reikšmę platesnio spektro sveikatos priežiūros darbuotojas turi vietos bendruomenėse ir kokią papildomą naudą joms gali suteikti, situacija tikrai keisis.
Vaistininkė J.Švarcaitė: šiuolaikinių vaistininkų vaidmuo
- Gerbiama J.Švarcaite, remiantis jūsų patirtimi, kuo skiriasi ir kaip atrodo šiuolaikinio vaistininko darbas Lietuvoje ir užsienyje?
- Daugumoje Europos Sąjungos (ES) šalių vaistininkas yra sveikatos priežiūros specialistas – kaip ir gydytojas, slaugytoja ar odontologas. Lietuvoje šiuolaikinis vaistininkas gaila, tačiau dar yra gana toli nuo savo užsienio kolegų – mes negalime vertinti net kai kurių paprasčiausių paciento sveikatos rodiklių.
Bent jau šiuo metu Lietuvoje vaistininkai gali tekti tik informaciją apie vaistus, patarti dėl tam tikrų šalutinių organizmo reakcijų. Ši paslauga yra orientuota tik į informaciją apie vaistą, o ne patį žmogų, todėl užkerta kelią išnaudoti vaistininko kompetenciją plačiau, teikiant labai svarbias farmacinės rūpybos paslaugas, kurios jau seniai įprastos kitose ES šalyse.
Užsienyje vaistinių klientai jau seniai nebežiūri į vaistinę tik kaip vietą nusipirkti vaistui. Tai yra kartu ir sveikatos konsultacijų centrai, kuriuose teikiamos aukštesnės vertės žmogaus sveikatai paslaugos, neapsiribojant tik medikamentų pardavimu.
Akivaizdu, didesnio dabartinių vaistininkų vaidmens nori ir Lietuvos gyventojai, kurių net 69 proc. neseniai atliktame reprezentatyviame nuomonės tyrime pasisakė už platesnes vaistininko veiklos galimybes, tarkime, galimybę prižiūrėti vaistų vartojimą, paruošti vaistų vartojimo dozes, konsultuoti ligonių, sergančius lėtinėmis ligomis, ar net padėti metant rūkyti.
- Kurios papildomos paslaugos, kurias teikia vaistininkai užsienyje, yra populiariausios?
- Pačios populiariausios užsienio šalių vaistinių paslaugos yra mano jau minėtos – vaistų vartojimo peržiūra ir suderinimas, pagalba lėtiniams ligoniams.
Vaistininkai kalbasi su klientu, peržiūri, kokie vaistai ir kada yra vartojami, ar laikomasi numatyto gydytojo sudaryto plano, ar rodikliai gerėja ar blogėja, o jei situacija netenkina – pacientas siunčiamas atgal pas gydytoją.
Šios paslaugos yra populiariausios turbūt todėl, kad sudėtingėja gydymo metodikos, dažnai pacientas vartoja net kelis receptinius vaistus tai pačiai ligai gydyti.
Lietuvoje kol kas gali atrodyti keista, bet net septyniose ES šalyse vaistinės teikia skiepų nuo gripo paslaugą. Žinant tai, kad Lietuvoje vakcinacijos lygis, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, yra vienas žemiausių ES, ši paslauga mūsų šalies vaistinėse galėtų reikšmingai prisidėti prie situacijos gerinimo.
Vaistininkas dažnai yra tas sveikatos priežiūros specialistas, kurį pacientas mato dažniau nei bet kurį kitą. Į vaistinę pacientai užeina tiek atsiimti savo receptinių vaistų, tiek užklupus nesunkiam negalavimui, todėl taip yra taupomas ne tik pacientų, bet ir gydytojų laikas.
- Ar Lietuvos vaistininkai galėtų tapti platesnio spektro sveikatos konsultantais ir pasimokyti iš užsienio praktikos?
- Lietuvos vaistininkų kompetencija tikrai nėra menkesnė nei užsienio kolegų. Visos vaistininkų mokymo programos yra akredituotos, todėl baziniai dalykai, kuriuos išmano vaistininkai, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra tie patys.
Tai liudija ir Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimas, kuris rodo, kad net 91 proc. žmonių tvirtai pasitiki vaistininkų kompetencija.
Vien įdiegus vaistinėse tokias paslaugas kaip vakcinacija, vaistų ir jų suderinamumo peržiūra, specialus vaistų dozavimas vyresniems žmonėms - tikrai leistų mūsų sveikatos sistemai žengti kitą žingsnį modernumo link. Tik deja naujų paslaugų lietuviškose vaistinėse atsiradimą kol kas stabdo biurokratinės problemos ar tiesiog nenoras judėti pirmyn.
Mažesniuose miesteliuose ar miestuose, kur gydytojų užimtumas yra labai didelis, kur tenka laukti eilėje pas šeimos gydytoją, vaistininkas galėtų padėti gydytojams savo laiką skirti tiems pacientams, kuriems jų tikrai reikia labiau. Vaistininkas niekada neatstos šeimos gydytojo, tačiau padėti jam tikrai gali.
- Kokią praktinę naudą kiekvienam žmogui įžvelgtumėte, jei dabartiniai Lietuvos vaistininkai turėtų didesnes galimybes konsultuoti žmones?
- Sutrumpėtų eilės pas šeimos gydytojus, žmonės greičiau sužinotų apie galimas sveikatos problemas, kurių prieš tai jie net neįtarė turintys.
Kalbant globaliau, tokia sistema leistų taupyti net ir šalies biudžeto lėšas. Beje, užsienyje, realiai įdiegus šias paslaugas, pacientų, gydytojų ir vaistininkų pasitenkinimas tokiomis paslaugomis stipriai išaugo.
