Atliekant unikalią operaciją Lietuvos medikams talkininkavo į Vilnių atvykę estų gydytojai P. Baumas ir L. Kikkas, nes Estijoje toks metodas pradėtas taikyti gerokai anksčiau.
Lietuvoje tokia operacija dar didelė naujiena, nors gyvena nemažai onkologinių pacientų, turinčių vienintelį inkstą. Ar įmanoma jį išsaugoti ir sustabdyti vėžį? Kasmet toks klausimas užklumpa 15-20 žmonių, kenčiančių nuo atsinaujinusios piktybinės ligos.
Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjas medicinos mokslų daktaras Albertas Ulys teigė, kad gydant inksto navikus pirmenybė teikiama operacijai, nors kai kuriais atvejais neįmanoma taikyti tokio chirurginio metodo.
Gyvenimas be inksto nėra saldus. Netekusiam inksto žmogui būtina dializė, o dėl šios priežasties smarkiai blogėja gyvenimo kokybė, pacientas įtraukiamas į donoro inksto laukiančiųjų eilę, vėliau taikoma transplantacija. Visų šių kančių gali nebūti, jei vietoj skalpelio naudojamas šaltis.
„Krioabliacijų poreikis šalyje nėra didelis. Esame atlikę tik septynias tokias inksto naviko operacijas. Pastaroji operacija ypatinga tuo, kad kelią iki naviko padėjo surasti ne tik ultragarso daviklis, bet ir laparoskopas. Šiuo aparatu buvo įmanoma nustumti į šalį kitus organus, kad jie nebūtų pažeisti šaldant piktybinį auglį, o šalčio dozę nukreipti tiesiai į tikslą“, – aiškino A.Ulys.
Naviko šaldymas yra taip pat efektyvus kaip ir chirurginis gydymas.
Atlikus tokią procedūrą, paciento inkstas vėl normaliai funkcionuoja, todėl yra didelė tikimybė, kad piktybinė liga nebeatsinaujins.
„Jei būtume atlikę chirurginę operaciją, galbūt mums būtų pavykę išsaugoti inkstą, tačiau tokia tikimybė nebuvo didelė. Tuo tarpu šaldant piktybinį auglį, pats inkstas nėra pažeidžiamas, jis lieka išsaugotas“, – aiškino A.Ulys.
Kita vertus, krioabliacija niekada nepakeis chirurginio metodo. Jei įmanoma taikyti operaciją, onkologai visada stengiasi operuoti pacientą.
Krioabliacija – gydymo metodas, kurio nefinansuoja Valstybinė ligonių kasa.
Adatos, medicininė aparatūra – visa tai Nacionalinis vėžio institutas įsigijo savo lėšomis. Vienai operacijai prireikė aštuonių adatų, iš jų – šešios buvos skirtos šaldyti. Į piktybinį auglį buvo nukreiptas 60 laipsnių šaltis. Pacientei buvo taikyti du šaldymo ciklai. Tai garantuoja, kad navikas bus sušalęs ir nebegyvas.
Nėra pigu vėžio ląstelės sunaikinti šalčiu – viena adata gali kainuoti nuo 1,5 iki 4 tūkstančių litų, o vienai procedūrai naudojamos 4-8 adatos. Tai tik adatų kaina, reikia įvertinti dar tai, kad operacinėje dirba gydytojų brigada.
Nors naujos operacijos kaina nėra maža, gydytojas A.Ulys ragino įvertinti ekonominį efektą, kurį teikia gydymas šalčiu.
„Reikėtų suskaičiuoti, kiek per metus kainuoja vieno paciento dializė ir kiek kainuoja krioabliacija.Taip pat turėtume įvertinti, kiek kainuoja persodinti donoro inkstą. Jei kas nors susumuotų, manau, suprastų, kad krioabliacija yra naudingesnė ekonomiškai “, – įsitikinęs pašnekovas.
Dar viena svarbi priežastis, kodėl visame pasaulyje mokslininkai tyrinėja šalčio poveikį piktybinėms ląstelėms - keliama hipotezė, kad paciento organizmo ląstelės, kovojančios su vėžio ląstelėmis, sugeba atpažinti jų DNR struktūras, o tai gali užkirsti kelią atsinaujinti ligai.
„Jei pasitvirtintų tokia hipotezė, tai rodytų, kad šaldymas turi ne tik mechaninį poveikį navikui, bet gali apsaugoti nuo piktybinės ligos paūmėjimo”, - aiškino A.Ulys.
Kovojant su vėžiu Lietuvos medikams vis dar trūksta ginklų. Lietuvos urologų draugijos prezidentas profesorius Mindaugas Jievaltas teigė, kad naujas gydymo metodas padėtų mūsų šalies gydytojams įveikti tam tikras spragas.
„Negalėčiau sakyti, kad onkourologijos srityje Lietuva smarkiai atsilieka nuo Europos Sąjungos valstybių. Negalima sakyti, kad per šviesmetį. Taip nėra.
Mes atsiliekame tik dėl kai kurių technologinių dalykų. Pavyzdžiui, nustačius prostatos vėžį, Lietuvoje taikomos radikalios prostatos šalinimo operacijos, bet visas pasaulis jau operuoja robotais, o mes vis dar pačiu archaiškiausiu būdu“, – pripažino profesorius M.Jievaltas.
Nors šalyje taikomi įvairūs spindulinės terapijos būdai, to nepakanka paūmėjus prostatos vėžiui. Kai taip atsitinka, gydytojo rankos būna surištos.
„Tokiu atveju turėtų būti taikoma krioterapija – gydymas šalčiu. O ką mes darome? Kadangi Valstybinė ligonių kasa nefinansuoja tokio metodo, mes laukiame, kol pacientui atsiras metastazės ir galėsime skirti medikamentinį kastravimą. Taip neturėtų būti. Kai kurie nauji metodai mums daug kuo galėtų padėti“, – priminė M.Jievaltas.
.
