Šiandien G.Grauslytė neplanuoja gyvenimo, nes žino – jis gali pasikeisti per dieną.
„Dar praėjusių metų rudenį atrodė, kad apie mano gyvenimą galima tik svajoti: nuostabi gamta, kelionės po salas, kopimas į ugnikalnius, gausybė draugų, naujos patirties.
Dainavome, šokome, džiaugėmės, mylėjome. Atrodė, kad tai truks amžinai. Tačiau nusileidus nuo gražiausios viršūnės pakalnėje tykojo vėžys, koma, reanimacijos palata“, – apie staigų gyvenimo posūkį pasakojo mergina.
Pirmi požymiai nebaugino
Į tolimąją šalį studijuoti jos kultūros, mokytis indoneziečių kalbos Grytė su savo draugu 23 metų Roku Jurkevičiumi išvyko pernai rugpjūčio pabaigoje.
Grytę priėmė universitetas, įsikūręs Bandunge, Javos salos vakarinėje dalyje. Rokas pateko į Surabają, esančią rytinėje dalyje.
Maždaug tūkstančio kilometrų skiriama pora kibo į mokslus, o laisvalaikiu keliavo po egzotišką šalį.
Nebuvo jokių nelaimės pranašų, tad po poros mėnesių užklupusių negalavimų Grytė nesureikšmino. Dėl silpnumo, apetito stokos, kartais pilančio karščio ji kaltino pasikeitusį klimatą, maistą, laiką.
„Maniau, kad organizmas dar pratinasi, tad taip jaustis normalu“, – pasakojo mergina.
Bet negalavimai nesiliovė. Be to, atsirado dar vienas keistas požymis – ėmė pūstis pilvas.
Universiteto gydytoja, įtarusi kažkokią karštligę ir žarnyno problemas, skyrė vaistų. Savijauta nesikeitė.
Per mėnesį neteko 10 kg
Po kelių savaičių studentams prasidėjo atostogos, ir Kalėdoms mergina išvyko į centrinę salos dalį. Iš ten turėjo vykti į Balio salą, kur planavo susitikti su Roku.
„Pažiūrėkite, kokios mano kojos“, – pasiskundė Grytė draugams, rodydama ištinusias čiurnas. Jie ramino lietuvę – esą kalta ilga kelionė, tad užteks pasėdėti, ir tinimas atslūgs.
Bet kojos liko ištinusios, be to, Grytė visai neteko jėgų. Net nesugebėjo tėvams parašyti sveikinimo Kalėdų proga – įsijungė telefoną ir čia pat užmigo.
Savijauta nesikeitė ir po Kalėdų nuvykus į Balio salą, kur švęsti Naujųjų metų susirinko daugybė studentų.
Lietuvės kojos buvo ištinusios, o žarnynas priešinosi bet kokiam maistui.
Per mėnesį, kai ėmė šlubuoti sveikata, Grytė neteko maždaug 10 kilogramų. Jos kūnas pamažu nyko, o pilvas pūtėsi.
„Vienas draugas manęs net paklausė: „Gal tu nėščia?“ Pajuokavau – „Taip, jau šeštas mėnuo“, – prisimena Grytė.
Iš tiesų ne juokai jai jau buvo galvoje. Visi ruošėsi švęsti, o mergina ieškojo ramybės – ji neturėjo jėgų bendrauti. Be to, kūną vis labiau kamavo skausmas.
Grytė susirado atokų menininkų pamėgtą kaimelį, o jame, savo pačios nuostabai, sutiko draugę prancūzę.
„Draugė iškart suprato, kad man kažkas negerai. Ji buvo pirmoji, kuri paragino mane ieškoti pagalbos“, – pasakojo lietuvė.
Pirmiausia prancūzė nuvedė ją pas savo draugus indoneziečius – šioje šalyje, pasak Grytės, visi jaučiasi esą gydytojai.
Vietos gyventojams svetimšalės būklė sukėlė didelį nerimą. Merginai ant nugaros savamoksliai gydytojai uždėjo taurių. O kai jas nuėmė, liko juodos žymės. Ir kur tik nepaliesi, skaudėjo visą kūną.
Grytė pirmąkart rimtai išsigando ir sutiko vykti į labdaros pagrindais veikiančią kliniką, kurią Balyje įkūrė vakariečiai.
Įtarė nėštumą
Klinikoje lietuvė pirmiausia gavo nėštumo testą. Atsakymas neigiamas.
„Pažiūrėjo į mano pilvą dar kartą, išklausė ir davė dar vieną nėštumo testą. Atsakymas neigiamas, bet niekas ir vėl nepatikėjo – davė ir trečią testą. Galiausiai pripažino, kad nieko nesupranta, ir patarė kreiptis į kitą įstaigą“, – pasakojo mergina.
Kitoje įstaigoje lietuvė, už kraujo tyrimus sumokėjusi maždaug 500–600 litų, sužinojo: jos inkstuose – akmenys, reikia operacijos. Mergina ėmė panikuoti.
Nežinodama, ką daryti, paskambino Rokui, kuris tuo metu po salyną keliavo motociklu.
„Grytė verkė. Abu buvome girdėję kraupių istorijų apie Indonezijos medikų klaidas.
Be to, ką tik buvome netekę vienos draugės. Buvo akivaizdu, kad Indonezijoje po skalpeliu geriau nesigulti. O ką daryti?
Palikau motociklą nepažįstamiems žmonėms, nusipirkau lėktuvo bilietą ir išskridau pas Grytę į Balio salą.
O kai pamačiau Grytę, nustėrau. Ji buvo sulysusi, išbalusi ir su pilvuku. Kaip aplinkiniai galėjo nematyti, kad jai labai blogai?“ – stebėjosi Rokas.
Grytė tikino nenumetusi svorio, mat bendras jos kūno svoris nepakito – kūnas nyko, o pilvas didėjo. Tik vėliau paaiškėjo, kad pilvas pūtėsi dėl jame susikaupusių skysčių. Tai buvo sunkios ligos komplikacija.
Kasdien – po vieną tyrimą
Draudimo kompanija, kurioje pora buvo apdraudusi sveikatą, nurodė Balyje ligoninę, į kurią galima kreiptis.
Prasidėjo tyrimai dėl ŽIV, hepatito, geltonojo drugio, kitų atogrąžų ligų. Tačiau niekas niekur neskubėjo. Gydytojas užsukdavo pas ligonę, paskirdavo tyrimą ir išeidavo. Grįždavo po 24 valandų, sužinodavo neigiamą atsakymą ir skirdavo kitą.
Komforto kupinoje ligoninėje lietuviai praleido savaitę, o kai tyrimai baigėsi, gydytojas pripažino nežinąs, ką daryti.
Nėra jokios diagnozės – negali būti skirta ir gydymo. Atsiprašė ir pasiūlė arba vykti gydytis į Singapūrą, arba grįžti į Lietuvą.
Grytė tuo metu jau sunkiai pakildavo iš lovos.
Prisiminimai apie tas dienas Rokui iki šiol kelia siaubą.
„Likome dviese, akistatoje su nežinoma liga. Dienas leidome patogioje palatoje, buvome puikiai maitinami, tačiau kam visa tai, jeigu nebuvo jokios pagalbos, o Grytė geso mano akyse?“ – klausė vaikinas.
Į Balį atskrido draudimo kompanijos atsiųstas lietuvis gydytojas, turėjęs parlydėti ligonę į gimtinę, tačiau laukti skrydžio teko ilgiau nei savaitę. O Grytė silpo su kiekviena diena.
Medikas iškart pakraupo
Vilnietis gydytojas Remigijus Ratkus, skrisdamas į Balį, žinojo, kad laukia sunki ligonė, bet net nenutuokė, kiek nervų ir streso reikės jai pargabenti.
„Kai pamačiau Grytę, net atsisėdau. Ji atrodė kaip badaujantis Afrikos vaikas – keturi pagaliukai, didžiulis pilvas ir galva.
Supratau, kad ši kelionė taip paprastai nesibaigs“, – prisimena R.Ratkus, kas mėnesį į Lietuvą iš kitų kraštų parlydintis 2–3 sunkius ligonius.
Grytė jam buvo vienas didžiausių išbandymų. Ir dėl to, kad jos būklė buvo sunki, ir dėl to, kad neaiški, ir dėl Indonezijos biurokratinių kliūčių.
„Iškart išvykti iš šalies mums neleido Imigracijos tarnyba. Grytė turėjo studentišką Indonezijos pasą, kuris neleido išvykti kada panorėjus.
Pareigūnai pareikalavo išsiregistruoti iš universiteto. O kaip ji galėjo nuvykti į universitetą, esantį už pusantro tūkstančio kilometrų, jei ji net iki tualeto negalėjo nueiti?“ – pasakojo gydytojas.
Tokia tvarka lietuviui priminė sovietmetį, kai be valdžios leidimo žmogus niekur negalėdavo išvykti.
Laikas spaudė vis labiau
Po poros parų Grytės sveikatos būklė dar labiau komplikavosi. Mergina pradėjo karščiuoti – naktimis temperatūra pakildavo iki 41 laipsnio.
R.Ratkus suprato, kad prasidėjo kraujo užkrėtimas, dėl to skrydis tampa pavojingesnis.
Iš pradžių bilietai gydytojui ir pacientei buvo rezervuoti Kataro oro linijų lėktuve. Bet lietuviai į jį nebuvo priimti.
„Lėktuve nebuvo deguonies tiekimo įtaisų. O gal prabangios oro linijos nenorėjo priimti sunkaus ligonio, kad jis netrukdytų kitiems keleiviams“, – svarstė R.Ratkus.
Tuomet lietuviai pabandė patekti į „Lufthansa“ lėktuvą.
„Nuvykome į oro uostą, sutarėme su personalu, kad būsime įleisti, bet neišleido Imigracijos tarnyba“, – pasakojo gydytojas.
Su leisgyve paciente teko grįžti atgal į ligoninę. Laikas bėgo, bet leidimo išskristi nebuvo. Prabėgo dar kelios dienos.
„Man jau plaukai ant galvos ėmė šiauštis – privalau grįžti į darbą Vilniuje, ligonei kiekvieną dieną vis sunkiau, ji senka akyse, nebeliko raumenų – tiktai kaulai ir oda. O išskristi nebegalime“, – nerimo kupinas dienas prisimena R.Ratkus.
Kilo tarptautinis skandalas
Nesulaukdami pagalbos Grytė ir Rokas patys ėmė rašyti laiškus visoms institucijoms – ambasadoms, Užsienio reikalų ministerijai, draudikams.
Jaunuoliai buvo įsitikinę, kad delsia draudikai, tačiau, R.Ratkaus manymu, didžiausia kliūtis buvo Indonezijos biurokratai.
Sužinoję apie studentės nelaimę diplomatai iš tikrųjų sukruto. Po ilgų derybų buvo parengtas planas, pagal kurį paimti lietuvius Balio saloje turėjo privatus lėktuvas iš Singapūro.
„Indonezietis pareigūnas ilgai vartė krūvą mūsų dokumentų, o paskui prapliupo juoktis: „Toks tarptautinis skandalas – įsitraukė Briuselis, Pekinas, Džakarta, Varšuva, Vilnius – o leidimo išvykti tai nėra!“ Jam buvo taip juokinga, kad jis net šoko iš džiaugsmo“, – pareigūno elgesiu stebėjosi R.Ratkus.
Galiausiai gavęs leidimą iš savo viršininkų žodžiu, pareigūnas leido gydytojui ir pacientei išskristi.
Lėktuve liko tiktai melstis
Iš Singapūro laukė 13 valandų skrydis į Frankfurtą Vokietijoje.
Tą ilgą kaip šimtmečiai skrydį R.Ratkus prisimins visą gyvenimą.
„Praėjus šešioms valandoms Grytę ėmė purtyti – ją krėtė šaltis. Suleidau vaistų, ji kiek atsigavo, atgavo kvėpavimą. O kas toliau? Nežinau.
Supratau, kad daugiau jau niekas nuo manęs nepriklauso. Kad jaučiausi nejaukiai – pernelyg švelniai pasakyta. Liko tik melstis. Įsivaizduokite, kokia buvo ligonės būklė, jeigu gydytojui liko tiktai tokia priemonė“, – situaciją nupasakojo R.Ratkus.
Lėktuvui nusileidus Vokietijoje merginą užklupo dar viena krizė. Šiaip ne taip ji buvo suvaldyta, ir gydytojas su ligone parskrido į Vilnių.
„Maniau, kad sulauksiu pelenų“, – R.Ratkui prisipažino Grytės motina.
„Ir manęs ta mintis nepaliko“, – neslėpė medikas. Dar diena dvi Balyje, ir mergina niekada nebebūtų apkabinusi artimųjų.
Tik vėliau R.Ratkus suvokė, kad šioje kelionėje įgyta patirtis sudrebino jo sielą iki pat gelmių.
Diagnozė – per vieną dieną
Vilniuje Grytės jau laukė – Santariškių klinikų gydytojai buvo informuoti apie sunkią ligonę su neaiškia diagnoze, parskrendančią iš Indonezijos.
Praėjo diena ir paaiškėjo: Burkitto limfoma – itin agresyvi limfmazgių piktybinė liga. Paskutinė stadija. Pažeistos kepenys ir blužnis.
Maža to, kartu su vėžiu organizme siautėjo ir kelios agresyvios, antibiotikams atsparios infekcijos.
Nors bėdų priežastis galiausiai paaiškėjo, diagnozė buvo tiktai ilgo kelio į sveikimą pradžia.
„Prisimenu, kad mane aplankė psichologė ir klausė, kaip jaučiuosi sužinojusi apie vėžį. O man jau buvo tas pat.
Nelabai supratau, kas darosi, – akyse sukosi spalvingi elfai“, – pasakojo G.Grauslytė.
Ligų iškankintas organizmas audringai reagavo į pirmąją chemoterapijos dozę – mergina atsidūrė Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, jos gyvybę palaikė tiktai aparatūra. Gal savaitę nebuvo jokio postūmio – nei geryn, nei blogyn.
„O po to prisimenu – prieina prie manęs slaugytoja ir sako: „Sveikinu, tu jau lygiai mėnuo pas mus.“
Man visur iš kūno styro vamzdeliai, negaliu nei kalbėti, nei valgyti, nei gerti, tik akis atmerkti. Žiūriu į tą medikę ir galvoju: „Gal jai protas pasimaišė? Kokį mėnesį?“ – nuostabos iki šiol dar nepamiršo Grytė.
Grįžo tarsi iš kosmoso
Grįžimas į šį pasaulį užtruko dar ne vieną savaitę. Mergina prisimena, kaip pas ją ateidavo lankytojai, kaip šypsodavosi. O jos galvoje tvyrojo tuštuma.
Ji ilgai nesuprato, kodėl Rokas ar motina jai pasakoja apie Indoneziją – neprisiminė nei ten buvusi, nei indoneziečių kalbos, kurios buvo pramokusi.
Sugrįžimą į gyvenimą ji palygino su grįžimu iš kosmoso.
Artimieji vis atnešdavo žinių iš gyvenimo, vykstančio už ligoninės sienų, – Lietuvoje Užgavėnėms kepami blynai, o Kijeve Maidane vyksta susirėmimai.
Pamažu Grytė ėmė suvokti, kad gyvenimas nesibaigia baltomis reanimacijos palatos sienomis.
Du mėnesius ji pati nekvėpavo – tai už ją darė dirbtiniai plaučiai.
Tiek pat laiko nevalgė ir negėrė, nes trachėjoje styrojo vamzdelis. Visą tą laiką Grytė buvo maitinama specialiais mišiniais su maistingosiomis medžiagomis.
Visąlaik tikėjo medikais
Kai atėjo laikas antrajai chemoterapijos dozei, Grytės artimieji suabejojo.
„Jie žinojo, kad chemoterapija gali mane pražudyti. Bet mirti galėjau ir negavusi chemoterapijos. Neturėjau kito pasirinkimo – atsidaviau gydytojams. Susidūrusi su liga supratau, kokią atsakomybę ant savo pečių jie užsikrauna ir kaip profesionaliai dirba“, – tikino Grytė.
Po poros mėnesių, kai iš Intensyviosios terapijos skyriaus buvo perkelta į Hematologijos skyrių, Grytė svėrė vos 35 kilogramus.
Vaizdas veidrodyje nepradžiugino – buvo sulysusi, netekusi plaukų, pajuodusi dėl kepenų nepakankamumo.
Vis dar negalėjo pakilti iš lovos. Bet ji jau stiprėjo.
Merginai buvo skirti dar keli chemoterapijos kursai.
Palengva ji stojosi ant kojų ir tiesiogine prasme.
„Neatsimenu, kaip vaikystėje žengiau pirmuosius žingsnius. Tačiau atsimenu tą jausmą, kai atsistojau ant kojų dabar. Per Velykas pirmąkart išvažiavome į mišką, ir aš atsisėdau ant dviračio. Tuomet verkiau iš džiaugsmo“, – neslėpė mergina.
Po mėnesio atlikti tyrimai parodė, kad piktybinės ligos požymių nėra. Liko tik stiprėti pačiai.
„Į ligoninę teko grįžti dar ne kartą, tačiau mieliausiai sugrįžčiau tik dėl to, kad padėkočiau žmonėms, be kurių manęs nebūtų likę.
Artimieji man nuolat kartojo: „Tave gydo geriausi gydytojai. Jie padarys viską.“ Tikėjimas medikais man labai padėjo sveikti.
Gal ligoninėje Lietuvoje ir nėra tokio didelio komforto, gal maistas ne kaip prabangiame viešbutyje. Bet čia ligoniai yra gydomi. Bent jau daroma viskas, kad jie pasveiktų.
Dažnai prisimenu ligoninę Indonezijoje – atnešdavo valgiaraštį, kad išsirinktum patiekalą, slaugytoja į palatą užeidavo tik šimtą kartų nusilenkusi.
Bet kas iš to, jeigu ten negauni to, kas svarbiausia, – gydymo?“ – lygino Grytė.
Tikina išmokusi pamoką
Ar vilnietė dar ketina grįžti į Indoneziją? „Mano šeimos narių veidai pajuoduoja, kai pasakau, kad grįšiu, – nusijuokė Grytė. – Ten liko daug draugų, noriu daug ką pamatyti. Reikia tiesiog išmokti tą pamoką, kurią gavau.“
Vilnietė pripažįsta, kad didžiausia jos klaida – tai, kad ji ilgai nepripažino serganti.
Kita vertus, Grytė išmoko dar vieną pamoką – ji nebeplanuoja ateities, nes žino – gyvenimas gali pasikeisti kiekvieną dieną.
Kovą su vėžiu sunkino infekcijos
„Burkitto limfoma yra viena agresyviausių kraujo piktybinių ligų, kuri vystosi itin sparčiai – vos per kelis mėnesius ar net savaites ji pažeidžia daugelį organų, kraujo gamybą, imuninę sistemą, greitai pasiekia smegenis“, – aiškino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas, profesorius Laimonas Griškevičius (nuotr.).
– Kodėl Indonezijoje medikams nepavyko diagnozuoti lietuvės studentės ligos? Kas lėmė jūsų sėkmę?
– Įprastai limfomos diagnozė nustatoma išpjovus limfmazgį ir ištyrus jį mikroskopu. Kai būna sudėtinga pasiekti limfmazgį, esantį giliai organizme, diagnozei nustatyti imami kaulų čiulpų, pilvo, krūtinės ertmių ar net galvos ir nugaros smegenis supančio skysčio mėginiai.
Indonezijoje mūsų pacientei ir buvo atliktas pilvo ertmės skysčio tyrimas, tačiau šiems sudėtingiems ėminiams tirti reikia daug patirties ir labai sudėtingų imunologinių bei genetinių tyrimo metodų, specialių laboratorijų.
Santariškių klinikose tai galima atlikti greitai ir patikimai, nes turime kraujo ligų imunologinių tyrimų laboratoriją, o Hematologijos centre – vienintelę šalyje specializuotą vėžio genetinės diagnostikos laboratoriją, kurioje mūsų specialistai onkogenetikai atlieka tyrimus ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių pacientams.
– Nors kraujo vėžiu sergantys pacientai – jūsų kasdienybė, G.Grauslytės liga buvo kietas riešutėlis net ir jums. Kuo ji ypatinga?
– Šis atvejis unikalus ir pamokantis keliais aspektais.
Jos liga buvo neatpažinta kelis mėnesius, todėl patekusi pas mus ji jau buvo ant mirties slenksčio, nes buvo pažeista daugelis organų. Tai labai apsunkino mūsų galimybes ją gydyti – negalėjome iškart skirti daugelio vaistų, kurie būtini norint įveikti vėžį.
Kitas svarbus dalykas – iš Indonezijos ji parsivežė net kelias gyvybei grėsmingas infekcijas, kurias sukeliančios bakterijos yra atsparios beveik visiems antibiotikams. O infekcijos yra didžiausios kraujo vėžiu sergančių pacientų žudikės.
Gera žinia ta, kad šiandien moderni imunoterapija ir didelių dozių chemoterapija padeda išgydyti devynis iš dešimties Burkitto limfoma susirgusių pacientų.
Grytei ir buvo skirtas šis gydymas, dalį jo teko skirti reanimacijoje, kai pacientė buvo prijungta prie gyvybę palaikančios aparatūros. Bendros hematologų ir reanimatologų pastangos išgelbėjo pacientę. Padėjo ir jos pačios teigiamas požiūris, kad ligą įmanoma įveikti.
Būtina tiesti kelius medicinos naujovėms
Ieva Drėgvienė
Onkohematologinių pacientų bendrijos „Kraujas“ pirmininkė
„Laimingai pasibaigusi G.Grauslytės istorija akivaizdžiai atskleidžia, kokia sudėtinga yra piktybinių kraujo ligų diagnostika ir gydymas. Gaila, bet dėl lėšų trūkumo ir skeptiško požiūrio medikai ne visada gali panaudoti visą ginklų prieš kraujo vėžį arsenalą.
Lietuvos žmonėms naujausi metodai yra sunkiai prieinami, o neretai ir visai nepasiekiami. Mes atsiliekame nuo daugelio Europos šalių. Taip nutinka ne tik dėl lėšų trūkumo, bet ir dėl kai kurių įstatymų nuostatų, apsunkinančių vilties programų prieinamumą ir dalyvavimą klinikiniuose tyrimuose.
Piktybinėmis kraujo ligomis sergantys pacientai dabar jau gauna bazinį modernų gydymą. Tiesa, tą, kuris buvo atrastas prieš 10 ar daugiau metų.
Pavyzdžiui, gydant limfomas, be tradicinės chemoterapijos, radioterapijos, skiriama ir moderni imunoterapija. Bet Lietuvoje pacientams prieinamas tik vienos rūšies gydymas imunoterapija, nors pasaulyje šiuo metu yra net keli gydymo būdai.
Neretai pacientai pasijunta našta visuomenei – esą jų gydymo išlaidos yra pernelyg didelės. Jau dvylika metų mūsų šalyje veikianti bendrija „Kraujas“ dirba vėžiu sergančių žmonių gerovės labui – siekia geriausių gydymo sąlygų.
Tikime, kad pinigai, išleisti vėžiui gydyti, – ne išlaidos, o gera investicija. Siekiame, kad gyvybę gelbėjantis modernus gydymas taptų prieinamas visiems sergantiems kraujo vėžiu.“
