Sistema ta pati, bet gydymas smarkiai skiriasi
Seserys 60 metų Ona Kiburienė ir 67-erių Vanda Baltrūnienė net sudreba prisiminusios, ką neseniai teko išgyventi kovojant dėl 62 metų brolio Povilo Šalčio gyvybės.
Jei ne garbaus amžiaus kaimo felčerė, slapta nuo rokiškėnų medikų apžiūrėjusi ligonį ir diagnozavusi toli pažengusį abipusį plaučių uždegimą, ir jei ne Pasvalio medikai, sutikę į savo ligoninę priimti merdintį žmogų, P.Šaltis jau gulėtų po velėna.
„Regis, visur vienodai turėtų veikti sveikatos sistema, bet dvi rajoninės ligoninės skiriasi ir medicinine pagalba, ir žmoniškumu. Rokiškyje prie merdinčio ligonio dvi paras niekas nepriėjo, o Pasvalyje, reanimacijoje, penkias paras daktarai nuo jo lovos nesitraukė“, – didžiulius skirtumus vardijo O.Kiburienė.
Astmininkui pakenkė kaitri saulė
Pandėlyje gyvenantis P.Šaltis į Rokiškio ligoninę buvo paguldytas liepos 11 dieną.
Vyras iš vakaro savo sklype traktoriumi pjovė žolę. Tvyrojo baisi kaitra, P.Šaltis dirbo dauboje, kur net menkas vėjelis neužpučia.
Vakare po darbų jis pasijuto labai prastai.
P.Šaltis dėl astmos turi neįgalumo grupę. Vyras ilgus metus dirbo miškų ūkyje, pastarąjį dešimtmetį, kai dėl ligos ėmė kamuoti dusulys, P.Šaltis jau niekur nebedirbo.
Sulaukęs ryto vyras pats nuvažiavo į Rokiškio ligoninės Priėmimo skyrių. Jį apžiūrėjo Priėmimo skyriaus vedėja Žiedūna Jenciuvienė. Padarė tyrimus, peršvietė plaučius ir nutarė guldyti į ligoninę.
„Gydytoja sakė, kad jis perkaito saulėje, dėl to sveikata pablogėjo“, – pasakojo seserys.
Naktį ligonis šaukėsi sesers
P.Šaltį paguldė į Vidaus ligų skyrių. Ta pati Ž.Jenciuvienė buvo ir P.Šalčio palatos gydytoja.
Pirmosiomis dienomis aplankyti atvažiavusioms seserims ligonis sakė, kad jaučiasi geriau, gauna tablečių, leidžiamų vaistų, esą gydytoja sakiusi, kad po savaitės paleis namo.
Bet po trijų ligoninėje praleistų parų P.Šalčio sveikata smarkiai pablogėjo, dar kartą peršvietus plaučius jo jau nežadėjo išrašyti.
„Penktadienio rytą kalbėjausi su gydytoja, ji pasakė, kad iš nuotraukos broliui mato kažką prie plaučių, bet pati eis atostogų, o pirmadienį ateis kita gydytoja. Penktadienį broliui buvo skirta lašelinė“, – kaip klostėsi įvykiai, aiškino V.Baltrūnienė.
O.Kiburienė brolio lankyti važinėjo iš Panevėžio rajono, Paliūniškio, o V.Baltrūnienė – iš Biržų.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį O.Kiburienę iš miego prikėlė brolio skambutis. Nebežinodamas, kur kreiptis pagalbos, nes nuo pavakario skyriuje jokio gydytojo nesimatė, ligonis seseriai skambino trečią valandą nakties.
„Sese, man blogai, atvežkit daktarytę“, – vos tardamas žodžius maldavo jis.
Kaimo felčerė apžiūrėjo slapta
Daktaryte P.Šaltis vadino seną kaimo felčerę. Pas ją jaunystėje gydėsi visa Šalčių šeima, o senieji Šalčiai nepripažino jokių gydytojų, tik savą daktarytę.
Ji garsėjo kaip puiki diagnostikė, ypač kai reikia nustatyti plaučių ligas. Kaimiečiai tikina, kad diagnozuodama ji niekad nebuvo suklydusi.
Moteris felčere dirba nuo 1966 metų, norėtų eiti užtarnauto poilsio, bet žmonės jos nepaleidžia.
Iš brolio balso seserys suprato, kad jam tikrai blogai, jei tokiu metu šaukiasi artimųjų pagalbos. Brolis nelinkęs skųstis ir dejuoti, dėl savo sveikatos bėdų niekada artimųjų netrukdė.
V.Baltrūnienė paryčiais susisiekė su felčere, nupasakojo situaciją ir ši sutiko važiuoti apžiūrėti ligonio.
Ankstų šeštadienio rytą abi moterys įžengė į P.Šalčio palatą.
„Felčerytė atsinešė stetoskopą, bijojo, kad neužkluptų koks daktaras ir neišbartų. Jautėmės lyg slapta įsibrovusios ir kažką neleistino darančios. Felčerytė vis kartojo, kad ji neturi teisės užbėgti daktarams už akių, negali gydyti. Mes maldavome nors paklausyti plaučius. Tai ji ir padarė“, – detektyvo vertą istoriją atpasakojo V.Baltrūnienė.
Pas sunkų ligonį nesirodė joks gydytojas
Sesuo išėjo iš palatos, felčerė ilgai ir nuodugniai klausė ligonį.
Baigusi apžiūrą išėjo į koridorių ir pasakė, kad brolis yra labai sunkus ligonis, reikia kuo skubiau kviesti gydytojus, nes bus blogai.
„Ji sakė, kad girdi abiejų plaučių uždegimą. Temperatūros nėra, bet plaučiai nyksta, nekvėpuoja. Jam iš nosies net „varškė“ eina, gyvybė kybo ant plauko, jam būtinai reikia lašelinės kuo skubiau“, – felčerės diagnozę prisiminė V.Baltrūnienė.
Kaimo felčerė dar pridūrė, kad ji negali vadovauti ir nurodinėti ligoninės daktarams.
V.Baltrūnienė nuėjo ieškoti gydytojo, bet skyriuje jokio gydytojo nebuvo. Tada apie brolio sveikatą bandė pasikalbėti su slaugytojomis, pasiteiravo, ar nereikėtų jam pastatyti vaistų lašelinės. Medikė pažiūrėjo į paskyrimo lapą ir paaiškino, kad daktarė lašelinės šiam ligoniui neskyrusi.
V.Baltrūnienė pasiteiravo, kur rasti gydytoją. Slaugytoja atsakė, kad šiuo metu skyriuje gydytojo nėra.
„Maniau, žmogus ligoninėje, tarp daktarų, juk neduos numirti, bet namo išvažiavau labai sunkia širdimi“, – sakė V.Baltrūnienė.
Po pietų pas brolį atvažiavo ir iki vakaro buvo kita sesuo. P.Šaltis nuolat duso, negalėjo gulėti, padėrusiomis akimis sėdėjo lovoje ir vos gaudė orą. Palatos kaimynai ir lankytojai patarinėjo vežti ligonį į kokią kitą ligoninę, nes čia jam akivaizdžiai blogėja, o pagalbos jokios nesulaukia.
„Imkit jį iš čia greičiau, nes numirs, trečia para sėdi lovoj be miego, švokščia, bijo atsigulti, nes dūsta, dėl to nemiega, o slaugytojos migdomųjų atneša, ir tiek tos priežiūros“, – kalbėjo vienas per kitą kiti ligoniai.
O.Kiburienė ilgai laukė, bet palatoje nepasirodė joks gydytojas. Vakare ji išvažiavo namo.
Paryčiais rado jau merdintį
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį P.Šaltis mobiliuoju telefonu vėl paskambino seseriai. Kalbėjo silpnai, dusdamas, po kiekvieno skiemens sunkiai gaudydamas orą. Vyras prašė dar kartą atvežti felčerę, nes dabar jau yra labai blogai, jaučia, kad artinasi paskutinioji.
Sesuo liepė kviesti slaugytoją, pati paskambino kitai seseriai ir naktį abi išsiruošė į kelionę.
„Felčerės nebetrukdėme, diagnozę ji pasakė, o nurodyti ligoninės medikams juk negali“, – sakė moterys.
Rokiškio ligoninėje jos buvo rytą, be dešimt šešios.
Brolis atrodė šiurpiai, ausys mėlynos, lūpos irgi pamėlusios, seseris pažino, bet pradėjus kalbėti ėmė kliedėti, norėjo stotis ir eiti į tualetą, bet susmuko.
Palatos kaimynai sakė, kad prie sparčiai silpstančio ir akyse gęstančio ligonio joks gydytojas nebuvo priėjęs. Slaugytojos atnešdavo vaistus ir išeidavo visiškai nekreipdamos dėmesio į paciento būseną.
Per tuščią ligoninę moterys pasileido ieškoti budinčio gydytojo.
„Ar nemato, kad žmogui visai blogai, klausėme daktaro, o tas atkirto, kad negali visų sužiūrėti. Tada nebeištvėrėme, pakėlėme triukšmą, kad surastų skyriaus vedėją“, – pasakojo O.Kiburienė.
„Siunčiu tau sunkų ligonį“
Pasirodęs skyriaus vedėjas Rimantas Kazlauskas buvo nepatenkintas, kad ligonio artimieji kelia pretenzijas.
„Klausiame, ar mato, kaip jam blogai? O vedėjas mums: o kas čia blogo? Kodėl taip anksti keliate triukšmą? Aiškiname, kad nuo penktadienio jis negavo jokios priežiūros, jokių vaistų“, – jaudindamosi, lyg iš naujo išgyventų kovos dėl gyvybės akimirkas, pasakojo moterys.
R.Kazlauskas išprašė seseris iš palatos ir pats apžiūrėjo ligonį. Išėjęs paklausė, kur norėtume jį vežti – į Vilnių ar Panevėžį.
Kai seserys subruzdo tartis, įsiterpė pats ligonis: jei įmanoma, norėtų patekti pas Pasvalyje dirbantį pulmonologą Antaną Stasytį. Šis anksčiau dirbo Rokiškio ligoninėje, yra gydęs P.Šaltį ne kartą.
Seserys susisiekė su A.Stasyčiu, papasakojo situaciją ir maldavo gelbėti brolį. Medikas pasakė atsimenąs savo pacientą, liepė vežti ir patikino, kad Pasvalio ligoninėje ras vietos. Dar paaiškino, kad būtina vežti reanimobiliu, prijungtą prie kvėpavimo aparato.
Tada Pasvalio medikui paskambino ir skyriaus vedėjas R.Kazlauskas.
„Girdėjome, kaip sakė: „Antanai, ruošk vietą, siunčiu sunkų ligonį“, – seserys pasakojo, kaip rokiškėnas medikas pripažino, jog P.Šalčio būklė kritinė.
R.Kazlauskas tuomet moterims tarstelėjo: „Matote, kaip blogai, dvi gydytojos nesusitarė, viena išėjo, kita neatėjo.“
Moterys suprato, kad šie žodžiai turėjo reikšti lyg ir atsiprašymą.
„Seniau giminaičiai yra plaučių uždegimu sirgę, ligoninėje gulėję, tai gydytojas kelis kartus per dieną užeidavo plaučių paklausyti, žiūrėdavo, ar neblogėja. O Rokiškio ligoninėje nemačiau daktaro su stetoskopu, tokio įrankio medikai nebesinešioja“, – stebėjosi O.Kiburienė.
Slaugytoja nemokėjo prijungti gyvybiškai svarbaus aparato
Suradus reanimobilį paaiškėjo, kad Vidaus ligų skyrius neturi slaugytojos, kuri merdintį pacientą galėtų palydėti iki Pasvalio ligoninės. Buvo surasta medikė iš kito skyriaus.
Kai reanimobilis jau ruošėsi išvažiuoti, seserys pastebėjo, kad lydinti slaugytoja sėdasi šalia vairuotojo.
Abi šoko iš savo automobilio, prilėkė prie greitosios ir ėmė aiškinti, kad ligonį būtina prijungti prie kvėpavimo aparato.
Tik tada slaugytoja teikėsi įsiropšti prie pamėlusio ir beveik nebekvėpuojančio žmogaus, pabandė uždėti kvėpavimo kaukę, bet nemokėjo.
Į pagalbą atėjo greitosios vairuotojas. Jis slaugytojai išaiškino ir parodė, kaip jungiamas kvėpavimo aparatas.
Seserys važiavo reanimobiliui iš paskos ir visą kelią iki Pasvalio jaudinosi, ar lydinti medikė mokės suteikti pagalbą, jei ligoniui dar pablogės.
Netrūko personalo dėmesio
Pasvalio ligoninėje P.Šaltį iš karto nugabeno į reanimaciją. Vyras ten gulėjo 5 paras. Jis buvo dirbtinai užmigdytas.
Žmogų apžiūrėjęs Reanimacijos skyriaus vedėjas Algirdas Brėskus ir vieną, ir kitą parą tvirtino negalintis nieko žadėti, paciento gyvybė kabojo ant plauko.
„Brolis visas buvo apraizgytas vamzdeliais, jo gyvybines funkcijas fiksavo net keli aparatai. Trečią dieną vėl gydytojo klausėme, ar išgelbės jį. Ir tada nežadėjo, sakė, kad nėra Dievas. Kai tik pasirodydavome ligoninėje, matėme, kad prie brolio lovos sėdi tai vienas, tai kitas daktaras. Pulmonologas A.Stasytis prie jo sėdėdavo iki pat vakaro“, – dėl didžiulio dėmesio sunkiam pacientui ir džiaugėsi, ir graudinosi seserys.
Kai P.Šaltis iš reanimacijos buvo perkeltas į palatą, personalo dėmesio irgi netrūko. Gydytojas kas rytą apžiūrėdavo ir dar kelis kartus per dieną užbėgdavo pasiteirauti apie savijautą. Ligonio būklę stebėjo ir slaugytojos.
Iš Panevėžio pakviesti specialistai tyrė, ar dėl ilgalaikio deguonies trūkumo nepažeistos smegenys. Nustatė, kad yra pakitimų.
P.Šaltis iš sunkios ligos šiaip taip išsikapstė.
„Meldžiamės dabar už jį išgelbėjusius gydytojus. Išleisdami iš ligoninės jie prasitarė, kad Povilo gyvybė buvo nebe valandų, bet minučių klausimas, jei būtume atvežę keliomis minutėmis vėliau, nebebūtų atgaivinę. Niekada gyvenime nebūtume pamaniusios, kad panašaus dydžio rajoninės ligoninės gali skirtis kaip diena nuo nakties“, – kalbėjo seserys.
Moterys nė vienos ligoninės medikams nebandė atsidėkoti nei pinigais, nei kitokiomis materialiomis gėrybėmis.
Teko iš naujo mokytis vaikščioti
„Esu be galo dėkingas Pasvalio gydytojams, jaučiuosi lyg antrą kartą gimęs, gyvenimą dabar skaičiuoju nuo to laiko, kai išėjau iš reanimacijos“, – jaudindamasis apie savo sveikatą kalbėjo P.Šaltis.
Po ligoninėje praleisto mėnesio P.Šalčiui labai skaudėjo raumenis, jam teko iš naujo mokytis vaikščioti.
„Mane į gyvenimą grąžino, bet prisakė nieko sunkaus nebedirbti, iki gyvenimo galo privalėsiu naudotis kvėpavimo aparatu“, – apie pasekmes aiškino vyras.
Prie specialaus plaučius ventiliuojančio įrenginio P.Šaltis prisėda ryte ir vakare. Pakvėpavus juo tarsi galva prašviesėja.
Sirgdamas P.Šaltis labai smarkiai sulyso – pačiam į save buvo baisu žiūrėti.
Vyras dabar stengiasi paisyti medikų nurodymų, sunkių darbų nesigriebia, bet lovoje irgi neguli, nudirba smulkius ūkio ir buities darbus.
„Dabar jau geriau, iš lėto taisausi, jau ir prie mašinos vairo pats sėdu“, – džiaugėsi jis.
Šiandien P.Šaltis jaučiasi gerokai sustiprėjęs.
Sveikatos tema nenori filosofuoti
P.Šaltį į ligoninę paguldžiusi Priėmimo skyriaus vedėja Ž.Jenciuvienė praėjus daugiau kaip mėnesiui paciento nebeprisiminė. Anot medikės, per dieną jai tenka aptarnauti per 20 ligonių.
„Administracija turėtų iš archyvo išsikelti dokumentus, patikrinti aplinkybes, kokia buvo diagnozė nustatyta, kokie tyrimai atlikti, ir tik tada komentuoti. Neturėdama dokumentų aš nieko negaliu pasakyti“, – sakė Ž.Jenciuvienė.
Teiginys, kad savaitgalį prie ligonio nepasirodė joks budintis gydytojas, medikei pasirodė iš fantastikos srities.
„Aš manyčiau, kad taip nebūna, jei žmogui blogai, slaugytojos visada pakviečia gydytoją“, – teigė ji.
Rokiškio vidaus ligų skyriaus vedėjo R.Kazlausko pakalbinti nepavyko, nuo pirmadienio jis išėjo atostogų.
Rokiškio ligoninės direktorius Raimundas Martinėlis atsisakė su žurnaliste kalbėti apie šį skaudų atvejį. Vadovas tikino, kad kalbėti apie konkretų ligonį jam draudžia įstatymai.
Paklaustas apie gydytojų elgesį, R.Martinėlis taip pat atsisakė kalbėti.
Pasiteiravus, galbūt ligoninėje labai trūksta gydytojų, kad savaitgalį budintis medikas sunkaus ligonio palatoje nė akių neparodė, įstaigos vadovas irgi neatsakė į klausimą.
„Aš nelinkęs filosofuoti“, – aiškino R.Martinėlis.
Apie kolegų darbą nekalbėjo
„Būklė buvo sunki, ne kiekvieną ligonį veža reanimobiliu, žmogus pas mus 3 paras buvo komos būklės. Buvo tikimybė, kad mirs“, – sakė ligonį išgelbėjęs gydytojas A.Stasytis.
Medikas sakė nežinantis, kaip Rokiškyje buvo gydomas ligonis. Apie kolegas jis nenorėjo nieko kalbėti.
„Vėliau išsiaiškinome kai kuriuos dalykus. Dėl sunkios lėtinės plaučių ligos formos P.Šaltis naudoja purškiamąjį inhaliatorių su salbutamoliu, kuris pašalina dusulį. Tačiau preparato perdozavimas gali būti pragaištingas. Ligoniui to niekas nepaaiškino. Kadangi purškalą jis turėjo su savimi, savarankiškai naudojo ir ligoninėje. Kuo labiau duso, tuo daugiau purškė“, – aiškino A.Stasytis.
A.Stasytis plaučių ligų specialistu Rokiškio ligoninėje dirbo 13 metų. Nuo praėjusių metų rugpjūčio gydytojas įsidarbino Pasvalio ligoninėje. A.Stasytis gyvena Pandėlyje, kasdien į darbą važinėja 70 kilometrų. Šiuo metu jis yra Priėmimo skyriaus vedėjas.
Kol jis dirbo Rokiškyje, P.Šaltis buvo jo nuolatinis pacientas. Jau tada vyrui buvo nustatyta lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Todėl kai P.Šalčio gyvybė kybojo ant plauko, jis šaukėsi anksčiau padėjusio mediko pagalbos.
Lėmė ne įranga, o gydytojų požiūris
Pasikalbėjus su Pasvalio ligoninės vadovu Rolandu Rastausku tapo aišku, kad P.Šalčio gyvybę išgelbėjo ne medicinos įrangos kokybė, o gydytojų požiūris į savo pareigą ir profesionalumas.
R.Rastauskas sakė, kad pacientai turi teisę rinktis gydymo įstaigą, tad nėra keista, jog rokiškėnas prašėsi į Pasvalį. Taip nutinka, kai pacientai turi ryšį su konkrečiu mediku ar vietove.
„Mūsų ligoninė tokia pat, kaip ir bet kuri kita rajoninė, nei modernesnės įrangos, nei kitokių gėrybių neturime, trūksta ir gydytojų, ir slaugytojų“, – sakė R.Rastauskas.
Medikai dažniau sulaukia skundų nei ligonių padėkos, bet šį mėnesį R.Rastaukas jau antrą kartą išgirdo „ačiū“ už išgelbėtą gyvybę. Čia gydęsis vyras direktoriui atsiuntė raštišką padėką, kad jį, kito miesto gyventoją, važiavusį pro šalį ir sunkiai sunegalavusį, rajoninės ligoninės gydytojai pastatė ant kojų.
Savo išskirtinumu garsėja ir Pasvalio ligoninės Gimdymo skyrius. Į jį važiuoja gimdyvės iš visos šalies. Moterys veržiasi į vienvietes, 50 litų parai kainuojančias palatas, kurios įrengtos lyg gerų viešbučių kambariai. Čia apsilankiusios gimdyvės sako, kad sulaukė ypač šilto ir profesionalaus medikų dėmesio.
