Reikia pasidžiaugti, kad pagaliau po trejų metų buvo atsižvelgta į urologų visuomenės ir prostatos vėžiu sergančių pacientų draugijos iniciatyvą ir patvirtintas naujo hormoninio gydymo metodo finansavimas. Tik bendrų urologų, pacientų, SAM, VLK pastangų ir konstruktyvaus valstybės institucijų dialogo su gamintojais dėka užtikrintas visų pacientų, iki šiol vadintų beviltiškais, inovatyvus gydymas.
Šis gydymas, paprasta maža tabletė, pratęsia visaverčio, kokybiško gyvenimo laiką, kurį vyrai galės skirti savo artimiesiems, mylimiems šeimos nariams, draugams ar kitai prasmingai veiklai. Tai yra tikrai labai džiugi žinia, nes ligonių kasos rado lėšų finansuoti šį brangų gydymą, teikiantį pacientams tikrai nemažai vilčių. Be Abiraterono acetato, urologų praktikai ateityje bus, galbūt, prieinami dar keli naujieji vaistai, skiriami sergantiesiems išplitusiu prostatos vėžiu po chemoterapijos arba prieš ją.
Lietuvos urologų draugijos prezidentas prof. Mindaugas Jievaltas konstatuoja, kad kasmet šalyje prostatos vėžiu suserga 2700–3000 vyrų, šlapimo pūslės vėžiu – 450 žmonių, kiekvienais metais užregistruojama maždaug 700 naujų inkstų vėžio atvejų. Dalis šių trijų lokalizacijų vėžio atvejų nustatoma jau progresavusios stadijos, ir tai kelia urologams daugiausiai nerimo ir nevilties.
Atokieji urologinės onkologinės patologijos vėžio rezultatai galėtų būti geresni. Jie dažnai yra blogesni nei kitose Europos valstybėse. Užleistos ligos atveju gydytojai specialistai savo pacientams nedaug gali padėti. Urologai stengiasi paskatinti pacientus kaip galima anksčiau kreiptis į gydytojus, kad būtų galima ligą diagnozuoti dar tuomet, kai galima taikyti radikalaus gydymo metodus ir tikėtis gerų rezultatų. Ir tai, anot Lietuvos urologų draugijos prezidento, yra svarbu visais vėžio atvejais.
Nei inkstų, nei šlapimo pūslės vėžiui aptikti ankstyvosios diagnostikos programų šalyje kol kas nevykdoma. Užtat jau aštuonerius metus veikia ankstyvosios prostatos vėžio diagnostikos programa, kuri suteikia galimybę vyrams reguliariai tikrintis prostatos specifinio antigeno (PSA) rodiklius. Įtarus didesnę riziką, jie gali būti siunčiami pas urologus diagnozei patikslinti. Ši programa duoda tikrai gerų rezultatų – pastaraisiais metais nustatoma vis daugiau ankstyvo prostatos vėžio atvejų, ir galima ligoniams efektyviai padėti.
Beje, diagnozavus mažai kliniškai reikšmingą prostatos vėžį, ne visais atvejais jį reikia gydyti, dažniausiai tokį pacientą užtenka tik stebėti. Tačiau ligoniui psichologiškai sunku suvokti, kad jis serga vėžiu, bet nėra aktyviai gydomas. Visuomenės sveikatos specialistai linkę tokias ankstyvas prostatos vėžio diagnostikos programas kritikuoti, tačiau urologai turi atsvarą – aktyvią stebėseną. Šį gydymo būdą jau keleri metai į savo kasdienę praktiką specialistai diegia pakankamai aktyviai, o radikalų gydymą paprastai skiria tik tiems pacientams, kuriems nustatoma, kad liga progresuoja.
Prof. M. Jievaltas tvirtina, kad šis metodas visai sėkmingai skverbiasi į kasdienę rutiną, kasmet stebima vis daugiau tokių pacientų. „Ne tik pacientai, bet ir šeimos gydytojai kartais nustemba išgirdę apie tokį gydymą (tarsi „negydymą“), tačiau tam reikia laiko – kasdien kantriai aiškinant pacientai paprastai priima tokią gydymo taktiką. Tačiau noriu pabrėžti, kad būtent urologas sprendžia, kokį gydymą pacientui pasiūlyti, – jis gali profesionaliai įvertinti riziką, o, ligai progresavus, nustatyti tolesnio radikalaus gydymo rekomendacijas“,– pabrėžia Lietuvos urologų draugijos prezidentas.
Šalies urologų bendruomenė apgailestauja, kad Lietuvoje taikomi toli gražu ne visi nauji metodai inkstų, šlapimo pūslės ir prostatos vėžiui diagnozuoti ir gydyti. Urologijos savaitę prof. M. Jievaltas norėtų atkreipti atsakingų už sveikatos politiką asmenų dėmesį, kad derėtų skirti daugiau lėšų technologiniam atsilikimui mažinti.
„Urologijos srityje mes atsiliekame 14 metų, nes prieš tiek metų europiečiai ir amerikiečiai pradėjo daryti radikalią laparoskopinę robotinę prostatektomiją, kai kurias radikalias inkstų, šlapimo pūslės operacijas. Mes Lietuvoje vis dar neturime nė vieno roboto. Mano nuomone, spekuliacijos, kad tai, galbūt, per brangu, yra visiškai nemotyvuotos. Technologinė pauzė, atsilikimas, blogesni gydymo rezultatai, trumpesnis mūsų pacientų gyvenimas – štai kas yra per brangu. Operavimas „senoviškai“ stumia mus į tam tikrą moralinį atsilikimą, dėl kurio kenčia ir pacientų, ir mūsų, urologų, visuomenė“, – teigia prof. M. Jievaltas.
Kaip „perbrendusias“ problemas jis mini ne tik robotinės prostatektomijos nebuvimą. Su Sveikatos apsaugos ministerijos funkcionieriais dėl šlapimo nelaikymo gydymo urologai derasi jau visą dešimtmetį, tačiau problema iš mirties taško taip ir nepajudėjusi: nerandama būdo, kaip finansuoti reikiamų priemonių įsigijimą, todėl urologai negali vyrams pasiūlyti nei pošlaplinio raiščio operacijos, nei dirbtinio sfinkterio (dviejų tikrai labai veiksmingų gydymo metodų).
Šalyje po chirurginių intervencijų tikrai reikšmingą skaičių prostatos vėžiu sergančių vyrų vargina šlapimo nelaikymas, tai daro neigiamą įtaką jų savijautai ir gyvensenai. Taip pat labai aštri problema – po prostatos vėžio spindulinio gydymo galėtų būti taikomi lokalizuoti recidyvų gydymo metodai (radiodažnuminė abliacija arba krioterapija), tačiau Lietuvos urologų draugijai nepavyksta įtikinti Valstybinės ligonių kasos specialistų nustatyti lokalizuoto recidyvų gydymo įkainį, o pacientai, norėdami pagalbos, priversti vykti į kitas šalis.
Minimos savaitės proga atkreipiame tiek pacientų, tiek politikų dėmesį į vis dar esančias problemas. Kartu norime pasakyti, kad urologai pasirengę padėti gydydami ir diagnozuodami prostatos, šlapimo pūslės, inkstų vėžį. Mūsų šalyje, mano prof. M. Jievaltas, yra pakankamas tinklas urologijos skyrių ir juose dirbančių specialistų, kurių kvalifikacija leidžia atlikti daugumą intervencijų, reikalingų gydant šias ligas, ir visi šie specialistai nori tobulėti, diegti naujoves. Tačiau tik kartu su pacientais ir atsakingu pareigūnų, politikų supratingumu, gera valia ir įžvalgumu šalies urologai tikisi įveikti minėtas problemas.
