Kokias atvejais reikėtų ieškoti nefrologo pagalbos? Ką turėtume žinoti apie šlapimo organų ligas? Kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja nefrologe Aurelija Zamauskaite.
– Kodėl moterys dažniau serga šlapimo organų infekcijomis?
– Kad šlapimo takų ligos moteris vargina dažniau, lemia anatominės ir fiziologinės organizmo ypatybės. Vyrų šlapimo pūslę nuo infekcijų saugo prostata, todėl juos 5 ar net 10 kartų rečiau nei moteris kamuoja šlapimo pūslės uždegimas.
Moters šlaplės anga, makštis ir išangė yra arti viena kitos. Makštyje ir apie išangę yra palanki aplinka infekcijai tarpti, o anatominis artumas ir trumpas šlapimo kanalas didina infekcijos patekimo į šlapimo pūslę galimybes.
Susirgus lytinių organų uždegimu, jis irgi neretai pereina į šlapimtakius ir šlapimo pūslę. Arti šlapimo kanalo yra ir išangė, iš kurios, tinkamai nesilaikant higienos, išmatose esančios bakterijos gali lengvai patekti į šlapimo kanalą.
– Kokie yra šių ligų rizikos veiksniai? Ar įmanoma išvengti šlapimo organų ligų?
– Didelė problema yra negydytos, netinkamai gydytos ar visiškai neišgydytos šlapimo takų infekcinės ligos.
Teigiama, kad apie 20–40 proc. moterų bent kartą gyvenime yra sirgusios šlapimo pūslės uždegimu (cistitu). Šios ligos metu bakterijos patenka į šlapimo takų gleivinę, ten prisitvirtina, pradeda daugintis ir sukelia uždegimą, kuris ilgainiui gali pereiti ir į inkstus.
Bakterijų į šlapimo sistemą gali patekti ir lytinių santykių metu. Todėl lytiškai aktyvioms moterims iškyla didesnė tikimybė susirgti šlapimo organų infekcijomis.
Neretai ligos sukėlėjas patenka iš partnerio, todėl po intymių santykių rekomenduojama nusišlapinti ir apsiprausti. Jeigu šlapimo takų infekcijos kartojasi dažnai, tikslinga ištirti ir gydyti abu partnerius.
Moterys, kurios naudoja kontraceptines priemones, priklauso didesnės rizikos grupei, kaip ir nėščiosios, nes hormoninė pusiausvyra gali būti paveikta. Kiti veiksniai, tokie kaip peršalimas, neseniai vartoti antibiotikai ar naujas sekso partneris, taip pat gali padidinti šlapimo organų infekcijų riziką.
Norint išvengti peršalimo sukeltos šlapimo takų infekcijos, reikėtų tinkamai rengtis – rinktis šiltesnius apatinius drabužius, nederėtų apnuoginti juosmens, pilvo, nesušalti kojų, nedėvėti itin aptemptų sintetinių drabužių.
Dažnai įtakos šlapimo takų infekcijai turi asmeninė higiena, todėl būtina laikytis tinkamų švaros ir prausimosi įpročių.
– Kodėl įtarus šlapimo organų uždegimą moteriai reikėtų kreiptis į nefrologą, o ne į urologą? Kokiais atvejais jai galėtų prireikti urologo konsultacijos?
– Jei susirgote inkstų ar šlapimo takų liga, gali tekti kreiptis pagalbos į dviejų sričių specialistus – ir nefrologą, ir urologą. Nefrologija – tai medicininė vidaus ligų specialybė, kurios atstovai specializuojasi gydant inkstų, šlapimo takų ligas, jų komplikacijas skiriant medikamentinį gydymą, taikant fizioterapijos procedūras. Ši specialybė atsirado palyginti neseniai, maždaug prieš 45 m. Ji, tobulėjant diagnostikos ir gydymo galimybėms, atsiskyrė nuo vidaus ligų gydytojo specialybės.
Urologija gyvuoja daug seniau, ir tai chirurginė specialybė, kurios atstovai gydo šlapimo takų, inkstų (akmenligę, kt.) ligas, vyrų reprodukcinės sistemos ligas, dažniau chirurginiu intervenciniu būdu. Taip pat šios specialybės gydytojai taiko įvairias intervencines diagnostikos procedūras (pvz., cistoskopiją, kuri atliekama į šlaplę įkišus specialų apžiūros prietaisą, kt.).
Tačiau, kaip jau minėjau, gydant inkstų ir šlapimo takų ligas, dažnai reikalingas abiejų šių sričių specialistų bendradarbiavimas.
– Ar šlapimo organų ligos pasižymi sezoniškumu?
– Peršalimo tikimybė didesnė žiemą ir keičiantis sezonams. O peršalimas didina šlapimo organų infekcijų riziką.
Kita vertus, šiais laikais sezoniškumas yra reliatyvus dalykas: juk ir žiemą galima išvykti atostogauti, keliauti ir šių išvykų metu peršalti ir susirgti. Staigus oro temperatūros ar klimato pasikeitimas taip pat gali būti vienas rizikos veiksnių, silpninančių organizmo imunitetą.
