Knygą „Kaip mąsto gydytojai“ („How Doctors Think“) išleidęs medikas tvirtina, kad jo kolegoms koją pakiša nenoras išklausyti pacientų skundus.
J.Groopmano teigimu, net 15 procentų diagnozių yra klaidingos.
- Savo knygoje analizuojate klaidingų diagnozių priežastis. Ar apie šią problemą kalbėjotės su kolegomis?
- Kalbinau daugybę kolegų. Tarp jų buvo universitetinių klinikų specialistų, šeimos gydytojų, dirbančių tiek indėnų rezervatuose, tiek didmiesčio centre.
- Kaip įtikinote kolegas prabilti apie jų pačių nesėkmes?
- Iš pradžių paklausiau, ar jie iš tiesų žino, kuo remdamiesi skelbia išvadas.
Į šį klausimą daugelis negalėjo atsakyti. Tik po to pradėjau kalbėti apie klaidingas diagnozes ir pažadėjau, kad blogiausius pavyzdžius pateiksiu kaip savo klaidas.
- Papasakokite apie savo didžiausią klaidą.
- Į mane, Masačusetso pagrindinėje ligoninėje dirbusį jauną gydytoją, kreipėsi vyresnio amžiaus moteris.
Ji nuolatos skundėsi skausmais krūtinėje; jos balsas buvo panašus į garsą, išgaunamą braukiant nagu per mokyklinę lentą.
Greitai nustačiau – turiu reikalų su niurzgle, norinčia būti ligone.
Po kelių savaičių buvau iškviestas į greitosios pagalbos skyrių: mano pacientės arterijoje, kuria kraujas keliavo iš širdies, rastas įplyšimas. Ji mirė.
Laiku nustačius diagnozę, moteris veikiausiai būtų buvusi išgelbėta.
- Ir tuo pasinaudojote norėdamas prašnekinti kolegas?
- Taip, šis žingsnis buvo sėkmingas. Manau, kad kiekvienas gydytojas suvokė, jog yra nustatęs netikslių diagnozių. Daugelis klaidų atsiranda ne dėl technikos sutrikimo, bet dėl mąstymo klaidų.
- Kaip atsiranda tokia klaida?
- Kaip pavyzdį pateiksiu vieną atvejį. Mano kolega dirbo vienoje Arizonos valstijos ligoninių. Siautė gripo epidemija, ir į jį kreipėsi labai daug pacientų su šios ligos simptomais.
Viena iš jų – vyresnio amžiaus navahų genties indėnė – skundėsi, kad jaučiasi nekaip, nors išgėrė kelias tabletes aspirino.
Plaučių rentgeno nuotrauka ir kraujo tyrimai mano kolegai nesukėlė nė mažiausio įtarimo. Nepaisant to, jis diagnozavo moteriai gripą, nes visą dieną pas jį plūdo tiktai šios ligos kamuojami pacientai.
Pacientė buvo paguldyta į ligoninę. Po dviejų valandų ją apžiūrėjo kitas gydytojas ir konstatavo – ūmus apsinuodijimas aspirinu.
Paaiškėjo, kad ligonė išgėrė ne kelias, o net 30 tablečių per trumpą laiką.
- Ar tokių klaidų pasitaiko dažnai?
- Pavojus, kad vienos ligos simptomai bus priskirti kitai, – didelis. 55 metų moteris beldėsi į daugelio medikų kabinetus, nes drebėjo, o veidas degė taip, lyg ją būtų užklupęs karštligės priepuolis.
Trys gydytojai, į kuriuos ji kreipėsi, nustatė: klimakterinio periodo požymiai.
Bet moteris nuolat tvirtino, kad jaučiasi keistai ir yra neįprastai nervinga.
Jos skundus gydytojai vertino tik kaip jų diagnozės patvirtinimą.
Tik ketvirtasis gydytojas suabejojo, ar šie simptomai nėra rimtesnės ligos nei klimakterinio periodo negalavimai požymis.
Po atliktų kraujo tyrimų ir kompiuterinės tomogramos tos moters kairiajame inkste buvo aptiktas retas auglys, skatinantis adrenalino ir katecholaminų gamybą. Dėl šių medžiagų moteris ir jautė nervingumą, įtampą bei karštį.
- Kai kurie medikai pirmenybę teikia intuicijai. Pasak jų, pirmoji toptelėjusi mintis apie diagnozę dažnai pasirodo esanti teisinga.
- Taip, girdėjau apie tai. Ne vienas radiologas tvirtina, kad pakanka pažvelgti į rentgeno nuotrauką, ir diagnozė jam aiški.
Bet moksliniai duomenys rodo, kad medikas gali padaryti didelių klaidų, jeigu rentgeno nuotraukos neįvertina nuodugniai.
Medicinoje intuicija yra svarbi, bet aklai ja pasikliauti negalima.
- Kartkartėmis gydytojai pasako pacientui tokius žodžius: neverta jaudintis, tai pasitaikė ne vienam ir ne kartą. Kaip į šią frazę turėtų reaguoti pacientas?
- Tai jau sakoma pernelyg dažnai. Nė vienas tai išgirdęs pacientas neturėtų likti patenkintas, nes ši nuvalkiota frazė nieko nepasako.
Apie tai byloja ir toks atvejis.
Pas vaikų gydytoją buvo atvestas didelių skausmų kamuojamas dešimtmetis, kuriam žaidžiant su draugu šis užšoko jam ant nugaros.
„Nieko tokio, praeis“, – pasakė gydytojas. Kasdien taip išdykauja tūkstančiai vaikų, ir daugeliui jų iš tikrųjų nieko nenutinka.
Tačiau kito gydytojo nurodymu padaryta stuburo nuotrauka parodė: keturi lūžiai. Paskui paaiškėjo, kad berniukas serga leukemija, dėl kurios stuburo slanksteliai buvo tokie silpni, kad, draugui užšokus ant nugaros, lūžo.
- Vadinasi, pacientams, abejojantiems gydytoju, patariate kreiptis į kitą.
- Kartais tai neišvengiama. Štai viena Bostone gyvenanti moteris per 15 metų aplankė daugiau nei 30 gydytojų. Ji nyko tiesiog akyse. Gydytojai konstatavo valgymo sutrikimą, mat ši išvemdavo viską, ką suvalgydavo.
Tik paskutinė gydytoja atidžiai išklausė pacientės pasakojimą ir ėmė ieškoti negalavimo priežasčių.
Paaiškėjo, kad ligonė buvo alergiška medžiagai, kurios dedama į daugelį maisto produktų.
- Tarkime, pacientas skundžiasi stipriais nugaros skausmais. Dviejų ortopedų diagnozė smarkiai skiriasi. Kaip nustatysite jo ligą?
- Visiškai nekreipsiu dėmesio į kolegų išvadas.
Man reikia paciento pagalbos. Jis privalo su visomis smulkmenomis ir detalėmis papasakoti man savo ligos istoriją.
Vadovaujuosi garsaus gydytojo Williamo Oslerio didelę prasmę turinčiais žodžiais: medikas privalo išklausyti pacientą, ir jis atskleis diagnozę.
- Jums, Harvardo medicinos mokyklos profesoriui, reikia paciento, visiškai neišmanančio medicinos, pagalbos?
- Taip, nes jis geriau už bet kokį gydytoją pažįsta savo kūną. Medikui svarbi informacija slypi ligos istorijoje.
Norėdamas suprasti, kas ligoniui negerai, turiu ją išklausyti.
- Tačiau kartkartėmis medikus erzina tai, kad patys pacientai nurodo savo negalavimų priežastis.
- Tenka pripažinti, kad kai kuriems gydytojams nemalonu tai girdėti, nes jie baiminasi prarasti autoritetą.
Bet manau, kad visa tai, ką sako pacientas, – vertinga informacija. Ir visai nesvarbu, ar ji pasirodo esanti teisinga, ar ne.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
