Dabartinis hepatito C gydymo būdas nepakankamai veiksmingas
Šiuo metu hepatitu C užsikrėtusių ligonių gydymas trunka nuo pusmečio iki metų ar net ilgiau. Nepaisant sudėtingo ir brangaus gydymo, pilnai pasveiksta tik apie 40 - 50 proc. gydytų pacientų.
Dabartinis lėtinio hepatito C gydymas yra ne tik ilgas bet ir sudėtingas. Visus metus ligoniams kasdien tenka suvartoti nuo keturių iki septynių priešvirusinių vaistų tablečių ir kartą per savaitę susišvirkšti interferono injekciją. Minėti vaistai neretai sukelia stiprius galvos skausmus, pykinimą, nuovargį, viduriavimą, į gripą panašius simptomus, mažakraujystę ir kitus kraujo rodiklių pokyčius ar net depresiją ir miego sutrikimus.
Tuo tarpu naujausios kartos geriamieji priešvirusiniai preparatai sustabdo hepatito C viruso gebėjimą daugintis, blokuodami už tai atsakingą baltymą. Naująjį gydymo metodą pakaktų vartoti vos 12 savaičių. Tikimasi, kad ateityje gydant naujausios kartos vaistais, sumažės šalutinis vaistų poveikis.
„Tylusis žudikas“ pasiglemžia vis daugiau aukų
Hepatitas C yra per kraują perduodamas virusas, atrastas 1989 metais. Tarptautinės kepenų ligų studijų asociacijos 2011 metų duomenimis hepatito C viruso infekcijos epidemija yra apėmusi daugiau nei 2 proc. pasaulio gyventojų, - tai yra apie 160 mln. žmonių. Kasmet užregistruojama nuo 3 iki 4 mln. naujų ligos atvejų.
Hepatito C virusas, daugindamasis kepenų ląstelėse, sutrikdo kepenų veiklą, sukelia kepenų uždegimą, kuris palaipsniui gali progresuoti į kepenų cirozę ar kepenų vėžį. Tuomet išgelbėti žmogaus gyvybę galima tik persodinus kepenis.
Tikslių duomenų apie lėtinės hepatito C infekcijos paplitimą Lietuvoje nėra. Tikėtina, kad hepatito C virusu gali būti užsikrėtę 1,8 - 2,8 proc. Lietuvos gyventojų (apie 50 000). Lietuvoje kasmet užregistruojama apie 40 - 60 naujų hepatito C infekcijos atvejų.
Tačiau apie 80 proc. ūminės ligos atvejų nepasireiškia jokiais ligos požymiai ir lieka neišaiškinta, todėl faktiškai užsikrečia žymiai daugiau žmonių, nei užregistruojama. Apie 50 - 90 proc. atvejų ūmi infekcijos forma progresuoja į lėtinę. Tuomet vystosi lėtinis kepenų uždegimas.
Specialistams nerimą kelia tai, kad dauguma užsikrėtusiųjų net nežino, kad yra viruso nešiotojai. Dėl ilgo besimptominio ligos periodo, infekcijos sukeliamų negrįžtamų ligos pasekmių, sąlygojančių didelį mirtingumą, hepatito C virusas pramintas “tyliuoju” šio amžiaus žudiku.
Dauguma sergančiųjų lėtiniu hepatitu C užsikrėtė prieš 20 - 30 metų gydymosi įstaigose, perpilant ar duodant kraują ar kraujo plazmą, atliekant chirurgines operacijas, taip pat nesteriliais instrumentais atliekant tatuiruotes ar veriant auskarus, vartojant švirkščiamuosius narkotikus. Retais atvejais liga taip pat gali būti perduota lytiniu būdu.
„Hepatitas C ne veltui vadinamas „nebyliuoju žudiku“. Ligonis daugelį metų gali visiškai nejausti jokių ligos požymių, o visų tipų virusiniai hepatitai diagnozuojami atliekant kraujo tyrimus. Nuo užsikrėtimo hepatito C virusu iki kepenų cirozės ar kitų pavojingų komplikacijų gali praeiti net keli dešimtmečiai. Neretai hepatitas C diagnozuojamas visiškai atsitiktinai, kai žmogus kreipiasi į gydytojus dėl kitų negalavimų ar panorus tapti kraujo donoru“, – tvirtina infekcinių ligų gydytoja, Vilniaus universiteto docentė Ligita Jančorienė.
Informacijos trūkumas didina baimę
Anot gydytojos, pastaruosius kelerius metus yra stebima tendencija - hepatitas C yra dažniau diagnozuojamas pažengusiose (vėlyvose) stadijose.
„Reikia pažymėti, kad gyventojai apie virusinių hepatitų keliamą pavojų, užsikrėtimo kelius bei būdus žino nedaug, todėl visuomenėje vis dar gajus mitas, kad hepatitas – tik asocialių žmonių ar narkomanų liga. Manoma, kad hepatito C virusu pasaulyje yra užsikrėtęs kas dvyliktas žmogus“, ‒ pastebi doc. L. Jančorienė.
Į gydytojus kreipiasi labai įvairaus amžiaus ir socialinės padėties ligoniai. Deja, jų šiuo metu laukia ilgas ir sudėtingas procesas: nuo gydymo vaistais iki kepenų transplantacijos.
