„Žydintis“ vanduo gali sutrikdyti sveikatą
Vandens „žydėjimas“ ne tiktai yra nemalonus akims ar nosims. Medikai perspėja, kad „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, virškinamojo trakto sutrikimus, infekcines ligas, todėl maudytis tokiame vandenyje nerekomenduojama.
Vandens „žydėjimas“ - ne tik estetinė ir ekologinė problema. Pavojingumą nulemia „žydėjimus“ sukeliančių melsvabakterių rūšys, kurios gali sintetinti toksines medžiagas.
Lietuvoje aptinkama daugiau nei 50 toksinių melsvabakterių rūšių, o septyniolika iš jų gausiai vystosi mūsų šalies vandens telkiniuose ir sukelia vandens „žydėjimus“. Šios rūšys gali sintetinti pavojingiausių cianotoksinų grupėms priskiriamus hepatotoksinus ir neurotoksinus.
Lietuvoje ežerų vanduo nėra naudojamas kaip geriamo vandens šaltinis, tačiau melsvabakterių sintetinami toksinai į žmogaus organizmą gali patekti maudantis, plaukiojant, nardant, užsiimant aktyviu vandens sportu.
Labiausiai toksinams jautrūs ir pažeidžiami yra maži vaikai, senyvi ir alergiški žmonės. Neverta bijoti kiekvieno „žydinčio“ ežero, tačiau atsargumas labai praverstų.
Kodėl vanduo „žydi“?
Vandens „žydėjimo“ procesas susijęs su dumblių - melsvadumblių dauginimusi.
Dumbliai ir melsvabakterės yra natūralus vandens ekosistemų komponentas, atliekantis išskirtinį vaidmenį juose. Šie organizmai iš vandens ir anglies dvideginio (CO2), panaudodami saulės energiją, sukuria organinius junginius, kuriuos vėliau vartoja kiti vandens organizmai kaip maistą ir energijos šaltinį.
Dumblių ir melsvabakterių dėka formuojasi visos kitos mitybinės grandys, o fotosintezės proceso metu išskiriamas deguonis. Todėl jų buvimas vandens telkinyje anaiptol nėra blogis. Blogiu jie tampa, kai pradeda intensyviai vystytis, sukelia „žydėjimus“ ir juos lydinčias pasekmes.
Melsvabakterės nėra trumpaamžia organizmai, bet susidarius palankioms aplinkos sąlygoms jie vystosi itin sparčiai. Pavyzdžiui, kai kurių rūšių kiekis vandenyje gali padvigubėti per kelias valandas. „Žydinčios“ melsvabakterės ima irti, o jų irimo produktai išsiskiria ne tik dugno nuosėdose, bet ir visoje vandens storymėje.
Mikroorganizmams skaidant negyvų dumblių ir melsvabakterių biomasę, „žydinčiuose“ vandens telkiniuose, gali sumažėti deguonies koncentracija, padidėti amoniako kiekis vandenyje ir pH. Dėl to gali pradėti dusti žuvys.
Vienos melsvabakterių rūšys, esant ramiam orui, iškyla į vandens paviršių formuodamos žaliai melsvas sąnašas (plėveles) kurias pakilęs vėjas suneša į pakrantę. Mažiau reiklios šviesai planktoninių melsvabakterių rūšys formuoja „žydėjimus“ gilesniuose sluoksniuose (pvz. 3-4 m gylyje), todėl besimaudantiems žmonėms tokie „žydėjimai“ nėra matomi.
