Inkstai Lietuvoje persodinami nuo 1970-ųjų, širdis - nuo 1987-ųjų. O apie hepatito C egzistavimą pasaulis sužinojo tik 1989-aisiais.
Gydytojas nedramatizuoja savo ligos
Hepatito C virusas M.Gutauskui buvo nustatytas prieš 15 metų. Tai apkartino gydytojo gyvenimą, bet neprivertė gailėtis, kad pasiaukojo medicinai.
Laikytis dietos, atsisakyti alkoholio, laiku eiti miegoti ir jokio streso – šie patarimai Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Kraujagyslių chirurgijos skyriaus vedėjui M.Gutauskui primena, kad jo organizmas nėra geležinis, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Būdamas specialistu M.Gutauskas nedramatizuoja savo ligos, nors puikiai žino, kokių komplikacijų gali tikėtis ateityje.
Po keturių gydymosi kursų medikas jaučiasi neblogai, nors kartais jį vis dar užklumpa nuovargis.
„Jeigu kas leistų vėl būti jaunam ir rinktis savo kelią, neabejodamas pasukčiau į mediciną“, – sakė gydytojas, kraujagyslių chirurgijai skyręs daugiau nei 40 metų.
M.Gutauskas nėra vienintelis chirurgas, kurio organizme buvo aptiktas klastingas kepenis ardantis virusas.
Šią diagnozę išgirdo dar keli gydytojai, kartu su juo dirbę tuometėse Antakalnio klinikose, kur akademikas Algimantas Marcinkevičius buvo sutelkęs entuziastus, prisidėjusius prie pirmųjų organų persodinimo operacijų Lietuvoje.
Studijuodamas įsidarbino slaugytoju
Kaune gimęs M.Gutauskas atsidūrė Vilniuje, kai jo tėvui žinomam operos solistui tenorui Kazimierui Gutauskui buvo pasiūlyta dainuoti Vilniuje.
Būsimo chirurgo scena neviliojo – medicina jam atrodė svarbiau nei muzika ir dainavimas.
Kai mokėsi dešimtoje klasėje, M.Gutauskui teko užpildyti testą, skirtą profesiniam orientavimui.
Šio testo rezultatai parodė, kad labiausiai jam tinka studijos, susijusios su gamta arba medicina.
1966-aisiais, kai M.Gutauskas baigė vidurinę mokyklą, profesinis orientavimas Lietuvoje žengė dar pirmuosius žingsnius.
Medicinos studijos M.Gutausko nenuvylė. Norėdamas būti arčiau savo profesijos ir kartu prisidurti prie stipendijos, jis įsidarbino slaugytoju. Tuomet jam tekdavo valyti medicinos aparatus, kurie buvo naudojami dializei – procedūroms, kurios valo kraują, kai neveikia žmogaus inkstai.
Tuo metu nedaug žinota apie įvairias infekcijas, plintančias per kraują. Medikai rizikavo sveikata, nes neturėjo vienkartinių priemonių, vienkartinių švirkštų, gerų dezinfekavimo skysčių.
„Šiandien yra kiti reikalavimai. Dabar gydytojas neturi teisės eiti prie ligonio be pirštinių, rankas būtina dezinfekuoti specialiomis priemonėmis“, – pripažino M.Gutauskas.
Operacija gali užtrukti ir 13 valandų
Ne vienas širdies chirurgas, anesteziologas, urologas, nefrologas ar reanimacijos specialistas persirgo kepenų liga, užsikrėtęs per paciento kraują.
Su svetimu krauju M.Gutauskas susidūrė ir perpilant jam kraują. Studijų metais ji susirgo opalige. Siekiant išgelbėti vyrą nuo mažakraujystės būsimam chirurgui dukart buvo perpilta donoro kraujo.
1972-aisiais mediko diplomą gavęs M.Gutauskas pradėjo savo klinikinę praktiką. Kraujagyslių chirurgija jam atrodė perspektyvi sritis.
Kruopštų rankų darbą mėgęs vyras negailėdavo jėgų ruošdamas donoro inkstus, rinkdamas duomenis savo disertacijai apie transplantavimą.
Tuometėse Antakalnio klinikose profesorius Balys Dainys buvo atsakingas už inkstų persodinimą, širdį persodindavo tik akademikas Algimantas Marcinkevičius, o M.Gutauskas pasirinko kraujagyslių chirurgiją.
Kai donorų organų persodinimo operacijos buvo pradėtos taikyti Santariškių klinikose, M.Gutauskas neskubėjo keltis į naują darbovietę. Vėliau, Santariškių klinikose įkūrus Kraujagyslių chirurgijos skyrių, pasigesta patyrusio specialisto. M.Gutauskas buvo pakviestas jam vadovauti.
„Daugelis įsivaizduoja, kad kraujagyslių chirurgas dirba kaip santechnikas, kuris pravalo užsikimšusią vamzdžio vietą arba pakeičia tą vietą nauju vamzdžiu. Mat siaurėjant kraujagyslėms didėja krešulių pavojus.
Nė vieno organo negalėsi persodinti, jei nesukursi jam mitybos. O mityba – tai kraujagyslės. Pavyzdžiui, kepenys turi labai daug kraujagyslių, todėl jas sunku operuoti“, – sakė pašnekovas.
Sudėtingiausia yra kraujagyslių rekonstrukcinė operacija, kuri gali trukti apie 13 valandų. Ne vieną tokią operaciją M.Gutauskas yra atlikęs jaunystėje.
M.Gutauskas vienas pirmųjų šalyje pradėjo nutrauktų galūnių prisiuvimo operacijas, tik vėliau išaušo profesoriaus Kęstučio Vitkaus era.
„Kęstas stovėdavo prie manęs ir žiūrėdavo, kaip aš siuvu kraujagysles. Dabar specialistai naudoja optinius įtaisus, o aš tada nieko neturėjau, viską dariau plika akimi ir savo rankomis“, – tikino M.Gutauskas.
Gydytojai nėra apsaugoti
Vyras neskaičiuoja, kiek yra atlikęs kraujagyslių operacijų. Ir dabar jį kviečiasi į pagalbą onkologai, kai piktybinis auglys būna išplitęs, peraugęs ir pažeidęs kraujagysles.
Dvigubos pirštinės, specialūs akiniai, saugantys gleivinę nuo biologinių skysčių, vienkartinės priemonės – apie tokius apsaugos būdus chirurgai prieš 50 metų galėjo tik svajoti, nors būtent tada buvo padėti kertiniai chirurgijos akmenys.
„Dažniausiai hepatitu C užsikrečia tam tikrų specialybių gydytojai, kuriems tenka susidurti su paciento krauju, – nefrologai, urologai, kraujagyslių ir širdies chirurgai. Visos pirmosios donorų organų persodinimo operacijos buvo rizikingos ne tik pacientams, bet ir jas atliekantiems gydytojams“, – aiškino M.Gutauskas.
Net ir tuomet, kai laikomasi visų reikalavimų, gydytojai nėra apsaugoti, nes ne visada žino, kuo serga pacientas, ar jo kraujyje netūno koks nors užkratas.
Dabar gydytojas M.Gutauskas atostogauja. Didžiausią malonumą jam teikia gamta, žvejyba, grybavimas.
Sodyboje, esančioje tarp Labanoro ir Saldutiškio, gydytojas geriausiai pailsi. „Toje sodyboje – saldžiausias miegas, o gerai išsimiegoti chirurgui yra svarbiausias dalykas“, – pripažino M.Gutauskas.
