Kai sielos skausmas virsta fizine kančia

Į kabinetą į žengia maloni, gražiai apsirengusi, besišypsanti moteris. Iš pirmo žvilgsnio labai sunku nusakyti, kiek gi jai metų: galėtų būti tarp 20 ir 40. Ji su nerimu greitakalbe ima berti žodžius:

- Žinote, daktare, nepatikėsite, man tik 38 metai, tačiau vakar buvau taip išsigandusi, įsivaizduokite, atsidūriau reanimacijoje...

- Kas gi jums nutiko?

- Rytas prasidėjo kaip visuomet – išlydėjusi vaikus susiruošiau važiuoti į darbą, koridoriuje, pasilenkiau užsirišti bato raištelio ir staiga pajutau tokį širdies plakimą ir tokį silpnumą, kad apėmė didžiulė baimė – rodėsi tikrai tuojau pat numirsiu. Pradėjau skambinti vyrui, jis liepė kviesti greitąją.

Tada jau apėmė prasidėjo tikras košmaras: suprantate, gi toks baisus nepatogumas – kaip tik darbe tokia svarbi diena turėjo būti visiems projektų vadovams, ir aš iškrentu – kaip gi jie ten, be manęs?

Tik viena mintis gelbėjo – kad anksčiau man nieko panašaus nebuvo, ir aš visada mėgau sportą ir šokius, tai manau, kas gi čia dabar galėjo tai mano širdžiai nutikti?

Atvažiavo greitosios medikai, davė kažkokių vaistų, ir sako: reikia vežti į Santariškes, atlikti tyrimus. Tai vakar visą dieną ten praleidau. Ir žinote – kaip kvaila, nieko nerado, sako, jums reikia pas psichologą.

Štai aš ir čia, tačiau žinote, daktare, skaičiau aš apie tuos panikos priepuolius ir man anksčiau, prieš kelis metus jie tikrai būdavo, tačiau dabar tai ne panika, tikrai tikrai ne panika, sakau gi jums – tai NE PANIKA, tai tikrai kažkas kita!

- Sakykite, prašau, o kur jūs turėjote važiuoti vakar ryte?

- Naa.. (kiek sutrikusi) vakar buvo svarbus susirinkimas, turėjome nuspręsti, kuriuos projektus mes vykdysime sekančiais metais, o kurių atsisakysime. Oi ne ne, ką jūs, aš tikrai nieko nebijojau, atvirkščiai - aš labai norėjau nueiti, buvau pasipuošusi, gražiai pasidažiusi, ir manęs tai nė kiek nė kiek negąsdino...

- Ar gi ne keista?

- Kas nekeista?

- Kad nė kiek nebijojote tokio svarbaus susirinkimo? Juk turbūt jūsų projektą taip pat reikėjo patvirtinti kitiems metams?

Moteris susimąstė.

Kiekvieno iš mūsų emociniame gyvenime galima rasti psichosomatinių aspektų. Tokiose emocinėse reakcijose, kaip pyktis, kaltė, baimė ar meilė yra ir fiziologiniai komponentai, paremti neuro-endokrininės sistemos pokyčiais. Juk sakoma: „širdis šokinėjo iš laimės“ arba „dreba iš baimės“ arba „nukrito į kulnus iš išgąsčio“ ir pan. Laikui bėgant, šio tipo reakcijos taip pat gali sukelti ir anatominius bei patofiziologinius pakitimus ir net peraugti į taip vadinamas psichosomatines ligas.

Psichosomatikos esmė yra psichinės gynybos, taip vadinamos konversijos mechanizmas – kuomet kyla grėsmė, kad labai intensyvūs emociniai išgyvenimai gali tiesiog „užlieti“ psichiką, ir smarkiai sutrikdyti žmogaus funkcionavimą, dalis tų išgyvenimų paverčiama fiziniais kūno pojūčiais.

Deja, viskas taip paprasta atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Medicinoje senai žinomos 7 klasikinės psichosomatinės ligos. T.y. ligos, kurios pasireiškia aiškiais fiziniais simptomais, realiu audinių pažeidimu ir biocheminių rodiklių pokyčiais, tačiau be viso to jos taip pat dar turi ir vadinamą „psichinį komponentą“, t.y. lyg mūsų kūne būtų savotiškos daugiau emocinių išgyvenimų pažeidžiamos vietos. Ir kiekvienam žmogui dėl jo gyvenimo istorijos, charakterio ypatumų ir be abejo, fizinės sveikatos būsenos gali susiklostyti vis kitokie simptomų deriniai.

Kokie gi tai sutrikimai arba kaip mūsų kūnas gali „išgyventi“ emocijas už mus:

1. Hipertoninė liga: širdies skausmas, plakimas, ritmo sutrikimai, arterinio kraujospūdžio svyravimai.

2. Broncinė astma: dusulys, oro trūkumas.

3. Opaligė: skrandžio ir dvylikapirštės žarnos srities skausmai, pykinimas, vėmimas.

4. Opinis kolitas: vidurių užkietėjimas ir viduriavimas, skausmai.

5. Neurodermatitas: alerginiai odos pažeidimai, dermatitai.

6. Reumatoidinis artritas: sąnarių ir ypač nugaros skausmai, judesių apribojimas, sukaustymo jausmas.

7. Skydliaukės hiperfunkcija.

Šis apibendrinimas labiau leidžia pamatyti bendrą principą – kuomet emocinis gyvenimas liejasi per kraštus, o psichika ginasi nuo emocijų suvokimo, tuomet mes turime dar vieną galimybę - emocinę įtampą „permesti“ į kūną. O kūnas reaguoja pagal savo dėsnius, būdingus jo atskiroms sistemoms: taip vadinama „širdies neurozė“ skirsis nuo „skrandžio neurozės“ ir t.t.

Kad patirtume konversijos poveikį mums visiškai nebūtina sirgti kuriuo nors iš išvardintų sutrikimų. Labai didelė dalis žmonių bent kartą gyvenime yra patyrę kokią nors psichosomatinę reakciją, pvz.: apetito praradimas ar pernelyg didelis alkis prieš svarbų egzaminą. Nugaros skausmai, kai esame pervargę ir persitempę, galvos skausmas - po to, kai mus aprėkė viršinikas, o jam bijome atsakyti tuo pačiu ir t.t.

Dėl šių reakcijų gaunamas dvigubas rezultatas, savotiškas kompromisas: pati emocinė įtampa sumažėja, ir įgauname galimybę bent jau iš dalies prisiliesti prie savo skausmo, nors ir tik perkeltinėje, fizinėje formoje. Svarbu paminėti ir tai, kad mes patys, įsijungus konversijos mechanizmui, tikrai nebegalime suvokti savo išgyvenimų, visas šis procesas vyksta nesąmoningai ir nepriklausomai nuo pačių mūsų valios, ir dėl to reikia specialios pagalbos.

Iš to vėl seka dvi išvados: pirma, kad nors ir žinodamas apie „psichinį“ savo ligos komponentą žmogus labiausiai bus fiksuotas ties „fizine“ jo dalimi, ir rūpinsis išskirtinai kūno sveikata, o emocinį gyvenimo stresą neigs (panašiai kalba ir mano pacientė, kurios pokalbio ištrauką pateikiau pradžioje), toks kalbos stilius ypač būdingas psichosomatiniams pacientams.

Ir antra – patys jie į psichologus nesikreipia, tik jei juos primygtinai nusiunčia giminės, artimieji ar fizinės sveikatos specialistai. Dėl to ir psichoterapinis procesas su tokio tipo žmonėmis būna dažnai sudėtingas, komplikuotas, kyla sunkumų bandant užmegzti ryšį su bendradarbiaujančia ir norinčia pasikeisti jų sielos dalimi arba tas ryšys būna labai trapus ir trūkinėjantis.

- Žinote, kaip keista, po mūsų pokalbio praeitą savaitę man ėmė ir nukrito temperatūra, ta, kur pasakojau, kad jau kelis mėnesius nekrenta, o gydytojai taip ir neranda priežasties, dėl ko ji laikosi. Tai aš ir nežinau, ar čia iš tiesų jūs padėjote, ar čia tik šiaip koks sutapimas, - pripažino mano pacientė.

Vis dėl to galima išskirti tam tikrus emocinius konfliktus ir situacijas, kuriose daugelis žmonių yra linkę į psichosomatines ir konversines reakcijas. Dažnai svarbiu veiksniu tampa priklausomų santykių netekimo baimė. Šie asmenys negali tiesiogiai išreikšti savo pastovaus pasipiktinimo dėl jų neišpildyto, frustruojamo priklausomybės poreikio, nerizikuodami dar daugiau prarasti kito asmens priklausomo rūpesčio, todėl jie sulaiko savo piktas, įžeidžias reakcijas, kurios vėliau nukraunamos fiziniame lygyje.

Kita iš dažniausiai pasitaikančių pasąmoningų reakcijų yra tokia, kad pacientas išgyvena savo ligą kaip bausmę už praeities nusižengimus. Ir tokiu būdu pasąmoningai jas „atperka“, tokio tipo žmonės laikosi taip, lyg jų psichosomatiniai skundai ir simptomai būtų kartu ir garbės karūna ar erškėčių vainikas ir tuomet praėjus kuriam laikui supranti, jog šis pacientas niekuomet iš tiesų nenorės pasveikti ir atsisakyti savo kančios.

Trečias svarbus momentas: pacientas gali gauti iš savo ligos žymią antrinę naudą, pvz. gaudamas papildomo priklausomo rūpesčio iš savo artimųjų arba juos taip pat priversdamas kentėti dėl kai kurių savo simptomų. Fizinė liga sąlygoja stiprias regresijos tendencijas kiekviename žmoguje. Priklausomai nuo bazinės asmenybės struktūros vienas pacientas gali pasiduoti šioms regresijos tendencijoms ir įkristi į bejėgio ir priklausomo nuo kitų būklę, tuo tarpu kai kitas gali iš viso neigti ligą ir užsispyręs nekeisti savo kasdienio gyvenimo.

Kai kurie pacientai tampa depresiški, nes nebegali atlikti jiems įprastų veiksmų. Dažnai dėka ligos pacientai gauna labai realią naudą; kai kuriems jų tai yra geriausias visų jų problemų sprendimas.

Kai kurie žmonės didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvena kentėdami nuo vienokios ar kitokios ligos, ypač kai susiduria su rimtomis gyvenimiškomis problemomis. Deja, sąmoningame lygyje pacientas dažniausiai išreiškia baimę, kad liga ryškiai pakenks jo ateičiai. Jis bijo tapti priklausomu, bejėgiu bei finansine našta savo artimiesiems. Tokiems žmonėms santuokos ar verslo problemų bei nepasitenkinimo suvokimas gali atrodyti pražūtingas.

Visoje psichologinių veiksnių visumoje dominuoja neigimas kaip centrinis veikiantis gynybos mechanizmas. Kadangi pacientas nesusimąsto apie psichologinius veiksnius, jis yra linkęs neigti egzistuojančius psichologinius konfliktus ir jų sukeliamus jausmus. Kuomet psichologinio konflikto suvokimas tampa neišvengiamas, jis neigia konflikto ryšį su fiziniais simptomais. Labai dažnai pacientai atsiveria ir parodo ypatingą psichinių išgyvenimų reikšmę vien tik tam, kad tuojau po to juos paneigtų tokiomis frazėmis kaip: „Visa tai buvo iš tiesų kvaila“, arba „Aš visai ne tai norėjau pasakyti“.

Esant psichosomatiniams sutrikimams gali ir nepavykti rasti specifinio, provokuojančio įvykio paciento gyvenime, vietoj to liga pasirodo besanti bendro, kumuliacinio gyvenimiško streso pasekmė. Tai būna ypač ryšku tiems pacientams, kurių kūnas gyvena jų pernelyg griežto, kieto ir reiklaus jų pačių charakterio priespaudoje.

Psichosomatinės reakcijos gal būti ir viena iš pervargimo, pastovaus ir ilgalaikio persidirbimo, dar vadinamo „perdegimo sindromu“ sudėtinė dalis, kuriam būdingi tokie kūno pojūčiai kaip pastovus nuovargis, jėgų neturėjimas, nemiga arba atvirkščiai, pernelyg didelis mieguistumas, subfebrili kūno temperatūra, mažakraujystė ir kt.

Fiziniai simptomai dažniausiai turi paviršinį neurozinių skundų, besiremiančių minimaliais fiziniais pokyčiais, apvalkalą. Dažnai kiti gydytojai jaučia, kad šie fiziniai skundai išnyks, jei tik pacientui bus nustatyta jo simptomų neurozinė prigimtis. Deja, taip nutinka tik jei įmanomas psichoterapinis pokalbis ir dialogas, kitais atvejais žmogus gali vis labiau pasinerti į savo fizinės ligos simptomų nagrinėjimą.

Indrė, kuri jau senokai lanko terapiją, grįžusi po savo atostogų džiaugiasi, kaip gerai pailsėjo. Ilgai pasakoja kaip praėjo atostogos: ji ilsėjosi su vaikais prie jūros, drauge vežėsi auklę, todėl turėjo laiko ir sau. O laiko dykai neleido: ruošėsi rudens paskaitoms ir seminarams, perskaitė knygą anglų kalba. Pradėjo bėgioti, nors ir labai iš lėto, bet sugrįžo jausmas, kad kūnas atsigauna po trečiojo vaikelio gimdymo ir maitinimo.

Nors buvo visko, mažiausias sūnelis nenorėjo pats eiti ir jai teko daug jį nešioti ant nugaros, bet nežiūrint to, atostogos padėjo atgauti jėgas ir bent truputį susigrąžinti gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Kelias dienas sugrįžusi ji bandė tęsti naują gyvenimo ritmą – daugiau ilsėjosi ir bėgiojo, vis kas klojosi gerai, kol šią naktį, paryčiais jos nepažadino bukas veriantis nugaros skausmas.

- Na ir kiaulė, ta mano nugara, pasakysiu jums, Agne. Aš taip norėjau likusį laiką iki rudens pradžios tęsti rytinius bėgiojimus, nes pabėgiojusi tikrai jaučiausi žvalesnė ir energingesnė bei gerokai linksmesnė. Na kodėl gi jai reikėjo „iškristi į nuosėdas“ būtent dabar?

- Na, jūsų nugara turbūt galvoja: „Na ir kiaulė, toji Indrė. 2 metų vaiko tampymas ir bėgiojimas pajūriu, na tai dar galiu atlaikyti, bet kodėl gi jai reikėjo dar ir varinėti mane tais kietais miesto šaligatviais?

- Cha cha cha, tai ką daktare, tapote mano nugaros advokate?

- Nežinau, Indre, nežinau, o gi kaip jūs pati manote, ko jūsų nugara dar galėjo nepanešti?

- Na, vakar vakare galvojau: kadangi jaučiuosi geriau, turbūt reikia paskambinti vyrui ir susitikus aptarti skyrybų reikalus. (verkia).

- Na taip...

Kitą dieną Indrės nugaros skausmas visiškai praėjo, ir aš patyliukais manau, jog greičiausiai jos nugarai teko dar vienas, nors ir nematomas bet labai sunkus nešulys - skyrybų skausmas...