Anot muzikos mokyklos kūdikių programos mokytojos Linos Mockuvienės, požiūris, kad nėra prasmės kūdikiams dainuoti, neteisingas: „Didžiausias muzikinio ugdymo poveikis vaikams yra iki dvejų metų. Jei vienus metus praleidžiame (net jei ateiname su 2–3 metų vaiku), stipriai pavėluojame. Iki devynerių metų vaikui dar galima išugdyti ritmo, klausos pojūtį, bet vėliau galima tik truputėlį koreguoti.“
– Daktare, ar žinoma, kada vaisius įsčiose pradeda girdėti garsus? Pavyzdžiui, skirti motinos širdies plakimą nuo išorėje skambančios muzikos?
G. Mečėjus: Kai kalbame apie vaisių, viskas yra spekuliatyvu. Iš tikrųjų turėtume paklausti jo paties. Taigi galime spręsti tik netiesiogiai. Į išorinius dirgiklius (kai palietė mama, kai kas nors garsiai surėkė) vaikas pradeda reaguoti pakankamai anksti, apie 16–20 nėštumo savaitę. Kaip jis sureaguoja (ar girdėjimu, ar virpesiu, ar judesiu), sunku pasakyti, bet jis parodo, kad pajuto.
– Ar yra žinoma, kokio dažnio garsus vaisius skiria įsčiose?
G. Mečėjus: Manau, kad niekas nežino, tokių tyrimų nėra. Kokį garsą jis girdi? Kai nėščiai moteriai atliekame ultragarsinį (labai aukšto dažnio) tyrimą, dalis vaikų sureaguoja. Jie pradeda judėti, mosikuoti rankomis, bėgioti nuo mūsų, ir mes negalime jo „pagauti“, kad pažiūrėtume. Lygiai taip pat gana anksti, tarkim, 12–14 nėštumo savaitę, kai vaisiaus ilgis yra apie 5–7 cm nuo viršugalvio iki uodegytės, matome, kad jo širdutė sureaguoja, pradeda kitaip plakti. Ar jis reaguoja į girdėjimą, ar į mechaninius virpesius, ar į mamos susijaudinimą, mums sunku pasakyti.
– Lina, Jūs muzikos mokote kūdikius. O kodėl ne naujagimius?
L. Mockuvienė: Mūsų programa skirta vaikams nuo 4 mėn. Tokio amžiaus vaikutis jau laiko galvą, yra šiek tiek fiziškai stipresnis, valgo ir miega pagal tam tikrą ritmą, todėl mama gali saugiai eiti su juo į pamokėles. Žinoma, pradėti muzikuoti reikėtų vaikui dar esant pilvelyje, nuo nėštumo vidurio, ir tęsti tik gimus.
– Vadinasi, ir mamos pas Jus ateina?
L. Mockuvienė: Taip, ateina ir mamos, kurios turi vyresnį vaiką ir laukiasi antro vaikelio. Muzikinis pasaulis vaikui labai svarbus. Visų pirma tai viena iš bendravimo formų. Jūs klausėte, kaip kūdikis įsčiose girdi. Viena iš versijų – vaikai girdi balso vibraciją, kai mama su juo kalbasi: ji gali jam dainuoti, sekti pasakas, tiesiog kalbėtis. Šitaip vaikas jaučia bendravimą. Vaikai, kurie prenataliniu periodu gavo muzikinį ugdymą, labai skiriasi nuo tų, kurie jo neturėjo. Pati esu mačiusi, kaip vaikai atsimena lopšines, kurias mama dainavo būdama nėščia. Tai rodo, kad jie girdi ir kad tai yra svarbu.
– Daktare, Lina paminėjo balso vibracijas.
G. Mečėjus: [...] Vaikas plaukioja skystyje ir jaučia virpesius. „Girdėjimo“ nesupraskime tiesiogiai – kažkas čekštelėjo pirštais ir mes išgirdome garsą. Girdėjimas – truputį platesnė sąvoka.
– Kaip Viktoras Gerulaitis pasakė – negalvokime, kad L. van Beethovennas buvo kurčias, jis girdėjo, ir girdėjo labai gerai.
G. Mečėjus: Jis negirdėjo tiesioginio orinio garso. Tačiau jo suvokimas buvo kitoks, nes girdėjimas – platesnė sąvoka. Kokį tiksliai garsą jis girdėjo, ką įsivaizdavo, mums labai sunku pasakyti, bet pasaulyje nėra nerealių dalykų. Vis tiek tai kažkuo kažkaip paremta. Rašydamas muziką, jis suvokė, ką rašo.
– Galbūt reikėtų politikams pasiūlyti pirmais mėnesiais finansuoti jaunas mamas, kad jos galėtų su kūdikiais eiti į muzikos pamokas?
G. Mečėjus: Pirmiausia reikia nuspręsti, ko norime ir kaip tai realizuoti, o tada siūlyti politikams, nes politikai patys nieko nesugalvoja. Reikia suvokti, kad muzika ir muzikavimas – plati sąvoka. Labai gražiai Lina pasakė, kad tai – motinos išėjimas iš uždaros erdvės, namų. Vis tiek dažniausiai vaikus augina ir namuose sėdi mamos, o vyrai eina uždirbti pinigų arba į barus. Pirmais mėnesiais jos dažniausiai būna uždarytos „narve“. Galų gale klimatas ne visada leidžia išeiti pasivaikščioti, ne visos turi materialinių sąlygų. Todėl bet koks mamos ir vaikos išėjimas į visuomenę labai sveikintinas. Muzikavimo programa – labai gražu. Kaip tai realizuoti? Siūlyti, ko mums reikia. [...]
L. Mockuvienė: Kai mama laiminga, ir vaikas laimingas. Kitas labai svarbus aspektas – mes turime šviesti visuomenę, kad su kūdikiais reikia dirbti. Dabar vyraujantis požiūris – lėliukas nieko nesupranta, negali atsakyti, tad kam jam dainuoti... Palauksim, kai pradės kalbėti, sueis metukai, pradės vaikščioti ir tada jau ateisime į mokyklą. Bet kuo anksčiau vaikai pradeda, tuo geriau. Pažiūrėkite, kas vyksta, kai vaikai ateina į pamoką. Visų pirma jie gauna begalę impulsų. Tai prisilietimai, spalvos, visokie instrumentai, mamos garsai, klasikinės muzikos skambėjimas, vaikų garsai. Kuo daugiau vaikas gauna impulsų, tuo labiau aktyvuojama jo smegenų veikla, kitaip tariant, susidaro sinapsės, smegenų jungtys. Kuo įvairovė didesnė, tuo daugiau sinapsių, o vaiko intelektas daug aukštesnis. Yra žinoma, kad didžiausias muzikinio ugdymo poveikis vaikams iki dvejų metų. Jei vienus metus praleidžiame (net jei ateiname su 2–3 metų vaiku), stipriai pavėluojame. Iki devynerių metų vaikui dar galima išugdyti ritmo, klausos pojūtį, o vėliau galima tik truputėlį koreguoti, nes, jei vaikas neturėjo ritmo pojūčio, jo ir neįdiegsi. Taigi mes turime tik devynerius metus, o rezultatas priklauso nuo starto. Be abejo, yra įgimtų dalykų...
– Daktare, jei mamai patinka klausytis sunkiosios muzikos (roko, metalo), ar per nėštumą reikėtų atsisakyti tokių „ydų“ ir rinktis klasikinę, lengvesnę muziką, kad vaikui impulsų nebūtų tiek daug ir jis būtų ramesnis?
G. Mečėjus: Medicininiu požiūriu, nors ir netikėta, tam, kad vaikas visapusiškai greičiau bręstų, idealių sąlygų nereikia. Bent jau protarpiais jam reikia tam tikro streso – iš esmės tai vaiko brendimo stimuliatorius. Muzikos galima klausytis ir visu garsu, ir gana ramiai. Galų gale mūsų suvokimas keičiasi. Kai buvau jaunas, mūsų dievaičiai buvo AC/DC, o tėvai juos vertino kaip košmarą, muziką, kurios negalima klausytis. Dabar manau, kad AC/DC, palyginti su šiuolaikinio jaunimo muzika, yra lakštingalos čiulbėjimas.
– Lina, kokiomis priemonėmis dirbate su kūdikiais? Juk jie nesėdi, nekoncentruoja dėmesio, nelaiko instrumento, nepažįsta natų.
L. Mockuvienė: Pats unikaliausias dalykas – pojūtis. Manau, kad labai svarbi emocija, kurią žmogus išgyvena klausydamas muzikos. Jei sakysime, kad reikia klausytis tik AC/DC arba tik klasikos, būsime neteisūs, nes vienam puikių pojūčių suteikia AC/DC, kitam – klasikinė muzika. Kūdikis, būdamas pilve, ir jaučia emociją, kurią išgyvena mama. Todėl ir mokykloje labai svarbu, kaip mes bendraujame su vaiku, kaip nusiteikusi mama ir mokytojas. Kūdikis jaučia iš balso, žvilgsnio, prisilietimo. Prisilietimas – vienas iš veiklos būdų. Pirmiausia mes mankštiname rankytes, kojytes, atliekame koordinacinius pratimus, masažiukus ir viską darome labai muzikaliai. Masažuojame pagal skambančios dainelės ritmą: liečiamos ir pėdutės, ir rankytės, ir nugarytė. Paskui – kūdikiams būtini glostymai, kad jie jaustų mamos šilumą, prisilietimą, nes labai daug informacijos vaikas gauna per odą. Taip pat labai svarbu veido išraiška, kai deklamuoji, dainuoji: ar nustebęs, ar susirūpinęs, ar linksmas. Kad ugdytų emocinį intelektą, vaikas turi matyti visokias išraiškas – ne tik teigiamas (čia kalbu apie vėlesnį laikotarpį).
– Šiais laikais nėščiosios nėštumo pabaigoje net užsideda ausines ant pilvo, kad vaisius girdėtų muziką. Ar to reikia?
G. Mečėjus: Manau, perlenkti lazdos nereikia, bet jei mama labai nori, gali. Tik noriu priminti, kad muzikos suvokimą pirmiausia lemia mamos emocijos. Jei mama klausosi pati ir tuo metu ausines užsideda ant pilvo, per jos emocijas vaikas suvokia, kokia tai muzika. Tada prasmė yra. Bet jei mama, užsidėjusi ant pilvo ausines, žiūri kokį kovinį filmą arba plepa su kaimynėmis, poveikio nebus, vaikas nesupras, kas tai yra. Mama turėtų padėti suvokti muziką. [...]
L. Mockuvienė: Ausinės ant pilvo yra mamos sustabdymas, nes šiuolaikinės moterys dažnai dirba iki devinto mėnesio. O ką tuo metu veikia tas vaikelis? Ar ji turi laiko su juo pabendrauti?
– Ar yra skirtumas, kaip įsčiose į garsus reaguoja berniukai ir mergaitės?
G. Mečėjus: Tokių duomenų nėra. Skirtumai tarp berniukų ir mergaičių, kol jie dar pilve, labai maži. Netgi pirmais gyvenimo metais labai aiškių skirtumų nėra. Yra daug pavyzdžių, kas būna, kai šeima susilaukia ne tos lyties, kurios norėjo, vaiko. Jie tą vaiką myli, bet augina kaip kitos lyties atstovą. Kad ir keista, bet jei berniukas auginamas kaip mergaitė, būdamas 7–10 metų, jis net atrodo ne kaip berniukas, o kaip mergaitė. Ir priešingai, jei pora nori berniuko, mergaitė suvyriškėja. Netgi jos fenotipas, išorė pasikeičia, nors, atrodytų, genetinė informacija ta pati. Tai kaip minkštas molis, iš kurio gali lipdyti viską, todėl esminių skirtumų tarp berniukų ir mergaičių nėra.
– Ar per gimdymą muzika svarbi? Ar yra mamų, kurios paprašo įjungti kokią J. Haydno oratoriją?
G. Mečėjus: Turime suvokti, kad gimdymas nėra patologija – tai normalus fiziologinis aktas. Kalbant apie ligas, 80 proc. sėkmės gydant priklauso nuo paciento nusiteikimo ir tik 20 proc. nuo to, kokie gudrūs medikai. O gimdymas yra fiziologinis aktas, todėl, negaliu sakyti, kad 100 proc., bet labai daug priklauso nuo mamos nusiteikimo, nuotaikos ar apskritai nuo poros nusiteikimo, jei per gimdymą dalyvauja tėvas. Tad, jei moteris nori muzikos, kodėl gi ne, jeigu jai nuo to geriau. Jei gros muzika, kuri vyrui patinka, jai – ne, bus blogai. Per gimdymą visada sakau – pykit nepykit, bet moters noras gimdymo metu yra įstatymas, ir taškas. Joks vyras, jokia mama ar dar kažkas negali kažko reikalauti.
