„Neatpažįstu veidų nei nuotraukose, nei tuomet, kai žmogus stovi prieš mane. Jeigu žmonėms parodytumėte dvi nuotraukas ir paklaustumėte, ar jose – tas pats asmuo, daugelis atsakytų ilgai nemąstę. O aš tyrinėčiau ir lyginčiau kiekvieną veido dalį atskirai – nosį su nosimi, ausį – su ausimi“, - dailymail.co.uk Malcolmas aiškino matantis atskiras veido dalis, o visumos - ne.
Tačiau programuotojas iš Mančesterio skiria spalvas, raštus, mato kitas detales. Tad
žmoną jis atskiria pagal jos drabužius, o anūkus – pagal ūgį.
Neurologų teigimu, galvos smegenyse, dešiniojoje pakaušio smilkininėje srityje yra veidų atpažinimo centras. Jį pažeidus išsivysto prozopagnozija. Šią būklę gali nulemti galvos smegenų trauma arba neurodegeneracinės galvos smegenų ligos.
Tik retai ši būklė būna įgimta, kaip M.Coweno atveju.
Vyriškis ne tik neatpažįsta savo artimųjų minioje žmonių, bet ir nemato veidų televizoriaus ekrane. Netgi jei jo namuose apsilankytų pati didžiausia ekrano įžymybė, jis jos nepažintų.
Tačiau ši būklė nesutrukdė jam baigti mokslų ir įgyti programuotojo profesijos. Studijuodamas Malcolmas susipažino su Beryl, vėliau tapusia jo žmona. Moteris juokiasi prisiminusi savo pirmąjį vizitą į Cowenų šeimą – susipažinti su gausybe tetų ir dėdžių teko ne tik jai. Tuomet dar tik būsimajam vyrui ji pristatinėjo jo paties giminaičius.
Reta vyro būklė moters neišgąsdino. Jiedu užaugino tris sūnus, susilaukė šešių anūkų.
„Netgi praėjus 45 bendro gyvenimo metams Malcolmas mane atpažįsta pagal mano plaukus, drabužius ir eiseną. Kai kartą pakeičiau šukuoseną, jis manęs nepažino. Todėl dabar nebeeksperimentuoju, stengiuosi dažnai nekeisti ir drabužių“, - pasakojo moteris.
M.Cowenas džiaugiasi, kad šeši anūkai skiriasi ne tik amžiumi ar ūgiu, bet ir plaukų spalva – tai jam leidžia atpažinti, kuris yra kuris. Bet kai tarp anūkų įsimaišo kitų vaikų, kyla problemų.
Malcolmas ilgai net neįtarė, kas jam yra, jis nieko nebuvo girdėjęs apie retą būklę. Tai, jog neatskiria veidų, jam kėlė daug nerimo ir įtampos. Bet kai sužinojo diagnozę, gyvenimas palengvėjo. Dabar visi žino, kad gatvėje jis praeina nepasisveikinęs ne todėl, kad yra pasipūtęs, o dėl reto sindromo.
Kiekvienam sutiktam žmogui jis aiškina apie savo ligą ir paprašo, kad šis, kitąkart jį sutikęs gatvėje, pats prisistatytų. Prozopagnozija jam nebekelia daug įtampos, tačiau, kaip pripažino Malcolmas, suteikia progų pasijuokti, nes juokingų situacijų jis patiria beveik kasdien.
