- Kokios dažniausios nevaisingumo priežastys?
- Šeimų nevaisingumą nulemia daugybė priežasčių, slypinčių tiek vyro, tiek moters organizme, o neretai – ir vyro, ir moters vienu metu. Statistika išties negailestinga – nevaisingumas paliečia iki 15 proc. šeimų.
Nevaisingumo priežastys nustatomos atlikus tyrimus. Apie trečdalį atvejų nevaisingumo priežastys slypi vyro organizme, kai vyras dėl įvairių priežasčių negali apvaisinti moters kiaušialąstės. Dar maždaug trečdaliu atveju nevaisingumas susijęs su tuo, kad moteris negali išauginti normalios vaisingos kiaušialąstės arba jos organizme yra tam tikros kliūtys, trukdančios kiaušialąstei apvaisinti.
Neretai nevaisingumo priežastys slypi tiek moters, tiek vyro organizme. Apie ketvirčiui nevaisingų porų iš viso nepavyksta nustatyti jokio sutrikimo, kuris galėtų sukelti nevaisingumą, tai vadinama neaiškios kilmės vaisingumu.
- Ką patartumėte poroms, atidedančioms nėštumą vėlesniam laikui, kad vėliau, nusprendus susilaukti vaikučio, nekiltų kliūčių pastojimui?
- Labai svarbu teisingai ir efektyviai planuoti pastojimus bei rūpintis savo sveikata. Lengviausia pastoti jaunystėje, o bėgant metams vaisingumas po truputį mažėja. Todėl aštuoniolikmečiams ar dvidešimtmečiams vien prezervatyvų apsaugos nepakanka.
Kuo jaunesnė mergina gyvena lytinį gyvenimą, tuo svarbiau, kad ne tik jos partneris visada naudotų prezervatyvus, bet ir ji pati vartotų efektyvią ir saugią šiuolaikinę kontracepciją, kuri ne tik apsaugo nuo neplanuoto pastojimo, bet ir sumažina nevaisingumą sukeliančių ligų riziką.
Vyrų, o ypač moterų vaisingumui neabejotinai kenkia rūkymas, per mažas ar per didelis kūno svoris, įvairios lėtinės ligos, lėtinis ar dažnai besikartojantis stresas, taip pat ir tas, kurį sukelia negalėjimas pastoti.
Labai svarbu pastojimo neatidėlioti pernelyg ilgai, nes iš tiesų vaisingumas yra tiesiogiai susijęs su moters amžiumi. Moterims vaisingumas maždaug nuo 35 metų smarkiai mažėja, o persileidimų ir apsigimimų rizika smarkiai išauga. Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus yra iki 50 procentų, tuo tarpu moterims virš 40 metų – jau tik 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims – tik 5-6 procentai.
Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų. Kūdikį planuoti rekomenduojama iki 30-ties metų, nes tada yra didžiausios galimybės pastoti.
- Kaip gydomas nevaisingumas?
- Nevaisingoms poroms taikomi įvairiausi gydymo metodai – nuo pačių paprasčiausių iki labai sudėtingų. Nevaisingumo gydymas priklauso nuo jį nulėmusių priežasčių. Vyrų nevaisingumas yra paprasčiau nustatomas, bet sunkiau išgydomas.
Priklausomai nuo poros sveikatos sutrikimų moteriai, vyrui arba abiems gali būti skiriami specialūs medikamentai ar atliekamos operacijos. Rimtesnės nevaisingumo problemos sprendžiamos į pagalbą pasitelkus įvairias pagalbinio apvaisinimo procedūras.
- Ar nevaisingumo gydymas visada baigiasi pastojimu?
- Kaip minėjau, šeimų nevaisingumą sukelia daugybė priežasčių, slypinčių tiek vyro, tiek moters organizme. Tos priežastys, o taip pat nevaisingumo trukmė, partnerių amžius, svoris, kenksmingi įpročiai bei bendra sveikatos būklė nulemia sėkmingo nevaisingumo gydymo rezultatus. Todėl pastojimo tikimybė kiekvienu atveju yra skirtinga.
Pagalbinio apvaisinimo sėkmė dažnai priklauso ne tik nuo šias paslaugas teikiančių specialistų įgūdžių ir kvalifikacijos, modernios įrangos, bet ir nuo poros psichologinio nusiteikimo.
- Kokie nevaisingumo gydymo būdai veiksmingiausi?
- Remiantis ilgalaike statistika, veiksmingiausias gydymo būdas yra pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Jis yra gan brangus, tačiau neretai gali padėti tuomet, kai kiti nevaisingumo gydymo būdai yra neefektyvūs. Geriausiai pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje tinka tada, kai nepastojimo priežastis yra kiaušintakių pakenkimas, taip pat, kai nepastojama dėl nepakankamo vyro sėklos vaisingumo, esant endometriozei ar neaiškios kilmės nevaisingumui.
Inseminacija, arba gydymo metodas, kai specialiai paruošta vyro sėkla įšvirkščiama į moters gimdą ir kiaušintakius, t.y. apvaisinimas įvyksta moters kūne, kainuoja gerokai pigiau, negu pagalbinis apvaisinimas mėgintuvėlyje. Todėl pastarąjį dešimtmetį šis metodas buvo dažnai naudojamas lengvoms vyro nevaisingumo formoms, neaiškios kilmės nevaisingumui, bei nevaisingumui, esant I-II stadijos endometriozei, gydyti.
Deja, paskutinių metų tyrimai parodė, kad tai dažniausiai - tik pinigų ir laiko švaistymas, nes pastojimo tikimybė išlieka beveik tokia pat, kaip ir netaikant jokio gydymo. Apibendrinus šio gydymo būdo rezultatus visame pasaulyje pasirodė, kad šis gydymo būdas tik neženkliai padidina pastojimo tikimybę. Todėl pastaruoju metu inseminacijų iš viso atsisakoma kaip mažai efektyvaus ir todėl pacientams ekonomiškai nenaudingo gydymo būdo.
- Kokia dalis moterų pastoja po pagalbinio apvaisinimo procedūrų?
- Atsakymas į šį klausimą nėra toks paprastas. Kai kurios klinikos pastojimus skaičiuoja pagal teigiamus nėštumo testus, kitos sėkmės rodikliu laiko ultragarsu gimdoje pamatytus gemalus ir jų širdies susitraukimus, dar kitos – kiek gyvų naujagimių po gimdymo išvyksta namo. Kai kada skaičiuojama, kokia dalis į gimdą įdėtų gemalų virsta naujagimiais.
Ir naujagimiai gali būti skaičiuojami skirtingai: nuo bendro gydymą pradėjusių moterų skaičiaus, arba tik nuo tų moterų, kurioms pavyko į gimdą perkelti vieną ar kelis gemalus ir t.t.
Be to, apvaisinimo mėgintuvėlyje rezultatai labai priklauso nuo moterų amžiaus. Daug lengviau pastoja jaunesnės kaip 30 metų moterys, o keturiasdešimtmetės – žymiai rečiau. Realiausias rodiklis yra vadinamasis „baby take home rate“ – tai yra namo po gydymo su gyvais kūdikiais grįžusių pacienčių dažnis. Jis skaičiuojamas nuo bendro gydytų moterų skaičiaus.
Kai apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklą pradeda 25 - 35 m. moterys, po vieno gydymo ciklo 20-25 procentai iš jų iš gimdymo namų gali tikėtis grįžti su kūdikiais. Tokie yra gerų pasaulio klinikų rezultatai. Jei kokia nors klinika nurodo, kad pas juos pastoja didesnė dalis moterų, tai paprasčiausiai reiškia tik tai, kad jie rinkodaros sumetimais naudoja kitokias nėštumų dažnio apskaičiavimo metodikas.
