Šią knygą galima įsigyti onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas" interneto svetainėje.
Viena knygos autorių gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė teigė, jog daugumai vėžiu sergančių ligonių kyla mitybos nepakankamumo rizika. Tai ne tik blogina vėžio gydymo efektyvumą ir jo rezultatus, bet ir gali būti mirties priežastis. Apie tai, kaip maitintis susirgus vėžiu, – pokalbis su E.Cikanavičiūte.
– Žmogus sužinojo sergąs vėžiu. Ar turi keistis jo mityba?
– Viskas priklauso nuo to, kaip jis maitinosi iki tol. Jeigu jo mityba buvo visavertė ir subalansuota, didelių pokyčių neprireiks. Bet jei žmogus buvo linkęs maitintis nereguliariai, valgyti riebų, rafinuotą maistą, jo mityba turėtų keistis. Riebią raudoną mėsą reikėtų pakeisti neriebia balta mėsa ir žuvimi, kuri būtų troškinta, virta, ruošta garuose, kepta orkaitėje, o ne riebaluose ant keptuvės.
Vietoj rafinuotų grūdų ir kruopų produktų, pavyzdžiui, dribsnių, sausų pusryčių, javainių reikia dažniau valgyti grūdų ir kruopų produktų – košių, visų grūdo dalių kepinių. Taip pat daug daržovių ir vaisių, kurių dauguma turėtų būti švieži. Ligonio maistas turėtų būti kuo šviežesnis, kuo mažiau vartoti pusgaminių, konservuotų, rūkytų ar kitokių produktų, paruoštų greitai ir ilgai vartoti, taip pat saldumynų ir kitų greitai pasisavinamų angliavandenių.
Dėl suintensyvėjusios medžiagų apykaitos vėžiu sergančiam ligoniui daugiau nei sveikam žmogui reikia baltymų, todėl rekomenduojama beveik kiekvieno valgymo metu suvalgyti baltymų turinčių produktų – mėsos, žuvies, pieno produktų, ankštinių daržovių, riešutų, kiaušinių.
Be to, padidėja ir kalorijų poreikis – ypač jeigu fizinis aktyvumas išlieka panašus. Todėl sergančio vėžiu ligonio racionas turėtų būti ir sotesnis, ir gausesnis.
Mitybos rekomendacijos gali būti visiškai kitokios, kai ligonį kamuoja pykinimas, vėmimas, jis praranda apetitą, išsausėja ir išopėja jo burna, krinta ar didėja svoris, jį kamuoja viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, išsivysto neutropenija – būklė, kai sumažėja baltųjų kraujo kūnelių neutrofilų, kovojančių su infekcijomis. Tokiais atvejais gali atrodyti, jog rekomenduojamas nesveikas maistas.
Pirmoji užduotis – užtikrinti, kad ligonis pakankamai maitintųsi. Būna, kad ligonis, kurį vargina pykinimas, gali valgyti tik sūrius kukurūzų spragėsius arba vadinamąjį greitąjį maistą. Tada reikia leisti tai valgyti – kad žmogus bent tokiu būdu gautų jam reikalingos energijos.
Tai šiuo atveju kur kas svarbiau nei vertinti, ar sveika tai valgyti.
– Kokių produktų ar patiekalų ruošimo būdų onkologiniam ligoniui reikia visiškai atsisakyti? O kokie produktai būtini?
– Žmonės visada labai nori griežtų ribų. Bet turiu nuvilti – nėra nė vieno produkto, kurio reikėtų visiškai atsisakyti. Tik vienų produktų turi būti valgoma dažniau ir daugiau, o kitų – rečiau ir mažiau.
Jei žmogus kasdien priverstas malšinti žvėrišką potraukį prie šokolado ir todėl jį kamuoja bloga nuotaika, nereikia jam drausti jo valgyti, nors šokoladas ir patenka tarp produktų, kurių rekomenduojama valgyti mažiau. Nereikia pamiršti, jog vėlyvų vėžio stadijų ligoniams gali būti likę tik keli gyvenimo malonumai, tarp kurių – ir maistas. Tad pirmiausia reikia džiaugtis, kad žmogus dar ko nors nori.
– Ne taip seniai sklandė teorijos, neva vėžį galima išvyti badaujant. Ką apie tai mano dietologai?
– Iš tiesų vis dar gaji teorija, neva žmogui badaujant badauja ir vėžys. Tačiau dietologams ir kitiems tradicinės medicinos gydytojams žinoma, jog tokiu atveju navikas jam trūkstamas maisto medžiagas gali pasisavinti iš paties organizmo. Mitybos nepakankamumas, kaip jau minėjau, sunkina kovą su vėžiu. Taip pat yra duomenų, kad bado dieta slopina imunitetą ir taip dar labiau sutrukdo organizmui kovoti su liga.
– Dabar madinga žaliavalgių dieta neretai propaguojama kaip būdas išvengti vėžio. Ar tai tiesa? Ar ji gali padėti ligoniui?
– Žaliavalgiai tiki, kad įvairiomis ligomis, taip pat ir vėžiu, mes susergame dėl per didelio termiškai apdorotų, rafinuotų, perdirbtų maisto produktų vartojimo. Jie renkasi maistą, kuris nėra apdorotas aukštesnėje nei 42 laipsnių temperatūroje. Tačiau nėra mokslinių įrodymų, jog ši dieta naudinga sergantiems vėžiu.
Yra žinoma, kad įtakos vėžiui vystytis turi didelis druskos kiekis maiste, kepimas riebaluose, maisto skrudinimas ir deginimas. O terminis maisto apdorojimas ne tik kad nedaro žalos, bet net ir palengvina virškinimą ir maisto medžiagų pasisavinimą.
Be to, kaip ir bado dieta, žaliavalgių dieta taip pat didina pavojų, kad ligonis kentės dėl mitybos nepakankamumo.
– Yra ir daugiau teorijų – neva vėžį skatina mėsos valgymas. Arba angliavandeniai. Kai kurie mėsos ar angliavandenių atsisakę žmonės pasakoja pajutę jėgų antplūdį, pasijutę daug geriau.
– Yra mokslinių duomenų, kad raudonos riebios mėsos vartojimas turi įtakos vėžiui išsivystyti. Kartu šios mėsos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligomis, nutukimu, cukriniu diabetu, todėl tiek ligoniams, tiek sveikiems žmonėms ši mėsa neturi būti mitybos pagrindas. Ją reikėtų dažniau pakeisti balta neriebia mėsa, žuvimi.
Bet nereikėtų ir griežtai drausti ją valgyti ligoniui. Raudonos mėsos vartojimas ir vėžio sąsajos nėra vienadienis procesas. Jei šios mėsos bus visiškai atsisakyta susirgus vėžiu, mažai tikimybės, kad tai padėtų labai pagerinti žmogaus būklę, gydymo eigą. Nereikia pamiršti, kad raudona mėsa – geriausias geležies šaltinis, todėl onkologinių ligonių racione jos turi būti, tiktai neriebios.
O kalbant apie angliavandenius ir jų ryšį su vėžiu, patikimų mokslinių tyrimų, įrodančių, jog cukrus ir jo turintys produktai didina vėžio riziką, kol kas nėra.
Atsisakius angliavandenių didėja rizika gauti nepakankamai vitaminų ir mineralų, o tai irgi gali pabloginti kovą su vėžiu. Taip pat gali pablogėti apetitas, atsirasti vidurių užkietėjimas, skysčių trūkumas, kraujyje gali sumažėti gliukozės, žmogus gali jausti didelį nuovargį ir panašiai.
Blogiausia, kad šios mitybos šalininkai atsisako ne tik greitai pasisavinamų angliavandenių, bet ir gerųjų – lėtai pasisavinamų – grūdų, kruopų, daržovių ir vaisių.
- Ar galima palyginti sveikos mitybos principus su onkologinio ligonio mityba? kuo jos skiriasi?
- Mitybos rekomendacijos sveikam žmogui yra labai panašios į bendruosius maitinimosi principus sergant vėžiu. Išskyrus tai, kad sveikam žmogui nėra padidėjęs baltymų ir energijos poreikis. Jeigu žmogus vadovautųsi šiais principais, sumažintų tikimybę ateityje sirgti ne tik vėžiu, bet ir tokiomis ligomis kaip insultai, infarktai, cukrinis diabetas, dislipidemija, nutukimas.
Dietos rekomendacijos kenčiantiems dėl pašalinių vėžio ar jo gydymo reiškinių nors ir ženkliai skiriasi nuo sveikos mitybos principų, taip pat galėtų pasitarnauti ir sveikiems žmonėms.
Pavyzdžiui, ne vieną iš mūsų vargina epizodinis ar nuolatinis vidurių užkietėjimas, todėl galima būtų pritaikyti būtent knygoje aprašomas maitinimosi rekomendacijas esant vidurių užkietėjimui.
Neretai visuomenėje pasitaiko žarnynų infekcijų, dėl kurių pasireiškia ir viduriavimas, ir vėmimas, todėl ir šių būklių mitybos rekomendacijos aprašomos knygoje galėtų pagelbėti žmonėms, kurie neserga vėžiu.
– Kiek už vėžį atsakingi genai, o kiek – gyvenimo būdas?
– Nelygu onkologinė liga, genų įtaka skirtinga. Neabejojama, kad vėžys – tai liga, kurią nulemia daugybė veiksnių: mityba, gyvenimo būdas, žalingi įpročiai, infekcijos ir kitos ligos, taip pat ir genai.
Kadangi savo genų mes negalime pakeisti, rinkdamiesi sveiką gyvenseną galime nulemti, kada jie pasireikš. Todėl reikia sveikai maitintis, būti fiziškai aktyviems, atsisakyti žalingų įpročių, mokytis įveikti stresą, reguliariai lankytis pas gydytojus ir tinkamai prižiūrėti sveikatą.
