Prieblandoje gyveno penkerius metus
Paciento akys prisipildė ašarų. Vyras verkė. Šalia sėdinti jo žmona, priešingai, negalėjo sulaikyti juoko. Pažiūrėję vienas į kitą, jie apsikabino, susikibo rankomis. Abiejų veidus papuošė plati balta šypsena. Į juos žiūrėjo būrys pacientų, kelios slaugės ir gydytojas iš Lietuvos P.Rudalevičius.
Pasipylė plojimai ir šūksniai. Tautiečiai sveikino senyvo amžiaus porą lyg naujai gimusią.
Akių mikrochirurgas apžiūrėjo sutuoktinius. Abiem prieš mažiau nei 24 valandas į dešinę akį medikai implantavo dirbtinius lęšius. Vyras ir žmona drumstoje prieblandoje gyveno penkerius metus. Iki operacijos jie nematė nė viena akimi. Dabar pasaulį ir vienas kitą tyrinėjo dešiniosiomis.
„Toliau negalėjau sekti jų likimo. Turėjau grįžti prie kitų pacientų. Tačiau šiek tiek apie juos man papasakojo vertėja“, – sakė Kauno klinikų gydytojas. Jis Kongo pakrantėje praleido visą mėnesį. Labdaringoje ligoninėje-laive „Gailestingumo laivas“ („Mercy Ships“) jis operavo žmones, kurie serga katarakta.
Minėta Kongo pora į uostamiestį šalies vakaruose keliavo apie 200 kilometrų. Juodu su vaikais gyvena nedideliame kaime. Žinia, kad „Gailestingumo laivo“ savanoriai atvyks atrinkti ligonių, kongiečių porą pasiekė per vietos bendruomenę. Apie tai sužinojo vaikai ir paragino tėvus dalyvauti atrankoje.
„Pamatysime anūkus ir proanūkius“, – toptelėjo akliesiems. Kaip įprasta Afrikoje, jų giminė – labai plati. Pora jau turi keliolika anūkų ir kelis proanūkius. Daugelio jų net nėra matę. Abiem regėjimas prastėjo dešimt metų, kol galiausiai jie galėjo tik skirti šviesą nuo tamsos. Tokiame pasaulyje be vaizdų jie pragyveno penkerius metus.
Prieš operaciją P.Rudalevičius apžiūrėjo sutuoktinių akis. Jokių traumų pora nebuvo patyrusi. „Akies lęšiukas drumsčiasi nuo pakitimų, susijusių su amžiumi, ir ryškios saulės šviesos, kurios Afrikoje labai daug. Taip pat nuo prastų gyvenimo sąlygų, pavyzdžiui, prasto maisto“, – aiškino akių mikrochirurgas.
Tiek vyrui, tiek žmonai kataraktos operacija truko iki 15 minučių. „Gailestingumo laive“ jie pasirodė du kartus – operuotis ir nuimti tvarsčių. Dar po pusės metų pora atvyks į ligoninę ant vandens, kad gydytojai lazeriu nuvalytų dirbtinius lęšius. Po šios procedūros lęšiai daugiau niekada nesusidrums – sutuoktiniai dešine akimi matys visą likusį gyvenimą.
Pacientams operacijos nieko nekainuoja
Kongiečiams atgauti regėjimą nieko nekainavo. „Gailestingumo laivas“ vargingų šalių gyventojams padeda iš labdaros lėšų. Pinigus dažniausiai aukoja žmonės iš turtingesnių šalių.
Paulius irgi turėjo sukaupti kelis tūkstančius litų, kad galėtų nuskristi į Kongą ir gyventi labdaringame laive. Jo pragyvenimui taip pat aukojo nežinomi geradariai iš viso pasaulio.
Vyras mielai sutinka skirti savo pinigus, nes patiriami įspūdžiai – šimtąkart vertingesni, išliekantys visą gyvenimą. Be to, didžiausia auka – ne pinigai, o laikas, kurio jis negali leisti su žmona ir augančiais vaikais. P.Rudalevičių nuo šeimos misija atskyrė mėnesiui.
Į Afriką - su šeima
Gydytojas ketverius metus važiuoja į Vakarų Afrikos šalis dovanai gydyti varguolių. Kitąmet į Gvinėją jis svajoja pasiimti ir vienmetę savo žmoną vaikų chirurgę Jurgą Rudalevičienę bei du mažamečius savo vaikus.
Gydytojo žmona palaiko Paulių ir džiaugiasi jo kelionėmis. „Galime mano darbo Afrikoje indėlį dalintis per pusę. Žmona to nusipelno būdama namie su vaikais“, – sakė Paulius.
Akių gydytojas jau rezga planus kitąmet į misiją Gvinėjoje pasiimti ir šeimą. Jurgai ši idėja patinka. Rudalevičių vaikams Rapolui ir Oskarui tuo metu bus dveji ir puspenktų metų. Paulius operuos akis, vaikų ortopedė Jurga gydys kojas.
Kad išvyktų į misijas, lietuvis ima nemokamų atostogų. Kauno klinikos ir privati klinika, kurioje Paulius dirba, geranoriškai jį išleidžia.
Kai Paulius išvyksta, Jurga su dviem mažyliais namuose nelieka viena. Jai padeda auklė ir šeimos draugė Ieva. Vaikų seneliai į svečius užsuka tik kartais. Jie – užsiėmę žmonės. Pauliaus mama – žinoma psichiatrė Palmira Rudalevičienė. Specialistė konsultuoja pacientus ligoninėse ir privačiai.
„Seneliai ir neturi auginti anūkų“, – įsitikinęs P.Rudalevičius.
Žmona jau pasiilgo darbo
Paulius ir Jurga gyvena Vilniuje. Akių chirurgas kelis kartus per mėnesį važiuoja budėti į Kauno klinikas, bet šiuo metu daugiausia laiko leidžia sostinėje.
„Stengiuosi visą laisvalaikį skirti šeimai“, – pasakojo specialistas.
Rytais jis pusryčiauja kartu su žmona ir vaikais, savaitgaliais ar kitomis laisvomis dienomis važiuoja į sodybą Labanoro girioje arba prie jūros, kur jų laukia senelių būstas.
„Labanoras – viena gražiausių vietų Lietuvoje. Daug laiko praleidžiame miške. O prie jūros važiuojame net ir žiemą“, – sakė medikas.
Jis atsimena, kaip vaikystėje su tėvais penktadienio vakarais skrisdavo į Palangą lėktuvu. Ir taip – kiekvieną savaitgalį.
Jauna šeima nežiūri televizoriaus. P.Rudalevičius sako, kad taip sutaupo marias laiko. Vakarais juodu su Jurga maudo vaikus, skaito jiems knygutes, ką nors kramsnodami plepa virtuvėje, ruošia pusryčius kitai dienai. „Jei žiūrėtume televizorių, tektų visa tai aukoti“, – įsitikinęs gydytojas.
Apie 22 valandą Rudalevičiai – jau lovoje. Paulius rytais keliasi 5 valandą.
Mažasis poros sūnus naktį prabunda kas porą valandų, tad tėveliams ne visada pavyksta gerai išsimiegoti.
„Jurga jau pasiilgusi darbo. Po metų turėtų grįžti į Santariškių klinikas. Jai ypač įdomu gydyti vaikų pėdutes“, – pasakojo P.Rudalevičius.
Vyras įsitikinęs, kad žmonai būtų ką veikti „Gailestingumo laive“.
Penkios dienos - darbui, dvi - poilsiui
Labdaringoje ligoninėje savanoriai dirba visą darbo dieną – 8 valandas.
„Gailestingumo laivas“ paprastai prisišvartuoja vargingos šalies uoste metams. Organizacija jau būna sutarusi su šalies vadovais, kad įsileistų labdaringą ligoninę, netrukdytų atlikti misijos ir saugotų jos turtą bei žmones.
Teritorija aplink laivą aptveriama. Ten pradeda virti gyvenimas. Medikų komandos susitinka su nelaimėliais ir atrenka, kuriems gali padėti.
Laive dirba veido ir žandikaulių, plastikos chirurgai, urologai, ortopedai-traumatologai. Akių, veido ir žandikaulių operacijos atliekamos visus metus, kiti gydytojai atvažiuoja mėnesiui ar keliems.
Penkias dienas dirbę, savaitgaliais gydytojai ilsisi. Tai laikas, kai galima aplankyti šalį.
Įsimintiniausia P.Rudalevičiaus kelionė Konge buvo po džiungles nacionaliniame šimpanzių rezervate.
Gydytoją sužavėjo jo istorija. Prieš 50 metų į Kongą su diplomatais atvyko prancūzė Aliette Jamart. Sekretorė mokėjo rašyti mašinėle, dėl to pareigūnai ją pasiėmė į Afriką. „Jai pasimaišė protas dėl šimpanzių, kurios nyko dėl kertamų miškų“, – sakė lietuvis. Moteris nusibeldė 200 kilometrų gilyn į džiungles ir pradėjo ten kurti rezervatą.
„Tuos 200 kilometrų visureigiu įveikėme per 6 valandas. Kaip šį kelią ji įveikė prieš 50 metų, neįsivaizduoju“, – stebėjosi misionierius. Per kelis dešimtmečius atsirado daugiau aktyvistų, įsikūrė organizacija.
Prancūzė iki šiol rūpinasi šimpanzėmis. Ji siekia sugrąžinti primatus į laukinę gamtą ir taip išsaugoti jų populiaciją.
Įvairių šalių zoologijos sodai siunčia į rezervatą šimpanzes. Beždžionės apgyvendinamos salose nedidelėje lagūnoje prie vandenyno. Ten jos stiprėja, buriasi į šeimas. Prižiūrėtojai jas šeria, stebi jų gyvenimą. Kai šeima pakankamai sustiprėja, ji paleidžiama į džiungles.
Ne mažiau jaudinantys įspūdžiai medikų šeimos laukia Gvinėjoje. P.Rudalevičius dar tik derina šios kelionės į „Gailestingumo laivą“ detales.
Jis norėtų kasmet važiuoti į misijas ir padėti vargstantiems. „Tarnavimas kitiems man teikia daug džiaugsmo. Matau prasmę gyventi, kai esu naudingas labiausiai nepasiturintiems“, – kalbėjo medikas.
