Smagiai praleisti laiką, įsijausti ir įsitraukti į gydymo procesą – tokią galimybę suteikia informacinės technologijos, perkeliančios sergančio vaiko judesius į virtualią tikrovę.
Įrenginys „Microsoft Xbox 360 Kinect“ padeda atkurti kūno judesius. Iš pradžių mažųjų pacientų kūno kalbą fiksuoja kamera, reaguojanti į infraraudonuosius spindulius, vėliau šie judesiai atgimsta tam tikroje žaidimo situacijoje.
Kad traumas patyrusiems vaikams nebūtų nuobodu, yra sukuriamas virtualus personažas, kuris elgiasi taip kaip prieš kamerą esantis vaikas.
„Per virtualią tikrovę mes įtraukiame vaiką į aktyvų judėjimą, jam nebūtina susikūprinusiam sėdėti prie kompiuterio klaviatūros, jis gali menkiausiu judesiu pagyvinti žaidimą, taip pat atlikti didelės amplitudės rankų ir kojų judesius“, - aiškino kineziterapeutas Eimantas Žeimys.
Tokios terapijos privalumas – ne tik raumenų stiprinimas, pusiausvyros ir koordinacijos ugdymas, bet ir teigiamos emocijos, nes sveikstančio vaiko nereikia papildomai raginti judėti.
„O kodėl nepakanka veidrodžio? Galbūt vaikas galėtų judėti, stebėdamas save iš šalies? Kodėl reikia reabilitacijai kurti specialų žaidimą? “ - paklausiau kineziterapeuto E.Žeimio.
Išgirdęs šiuos klausimus kineziterapeutas tik šyptelėjo ir patarė įsivaizduoti, ar traumą patyrusiam vaikui būtų labai smagu žiūrėti į save ir matyti traumos padarinius - ribotus judesius, gipsą ar įtvarą, jį supančią ligoninės aplinką.
Ilgai besigydantiems ligoninėje vaikams labiausiai norisi ištrūkti iš nuobodžios aplinkos, pabėgti nuo pilkų sienų, baltų medikų chalatų ir patirti nuotykių.
Vaikams judėjimas – kaip vaistas. Kasdien nepilnametis turėtų bent keletą valandų judėti, o besigydant palatoje to dažnai neįmanoma pasiekti. Nejudrumas slegia, todėl vaikas dažnai būna nusiminęs, jokio džiaugsmo neatneša net judrios kineziterapijos procedūros, nes dėl ligos vaikas praranda norą judėti. Todėl matydamas save, sukaustytą, veidrodyje vaikas gali tik dar labiau nusivilti. Kad taip neatsitiktų, jam būtinas išorinis dirgiklis.
Kompiuteriniai žaidimai pasižymi tuo, kad vaikai emociškai reaguoja, jie lengvai įsitraukia į tokią veiklą ir padeda nebijoti skausmingo judesio.
Neretai vaikas negali normaliai ištiesti sužalotos rankos ar kojos. Galbūt nėra rimto struktūrinio pakitimo, varžančio judesių laisvę, tačiau ilgainiui susiformuoja vadinamasis judesio dinaminis stereotipas - vaikas bijo atlikti veiksmą dėl vienos priežasties, tai - skausmas.
Dar daugiau naudos gali atnešti virtualus žaidimas, kai tuo pačiu metu žaidžia ne vienas, o du vaikai. Tokiu būdu skatinamas noras varžytis. Kiekvienas vaikas stengiasi laimėti, todėl stiprėja motyvacija, dėl šios priežasties judesiai tampa laisvesni. Tokiu būdu pasiekiamas dar vienas terapijos tikslas.
Naudojant kamerą, galima taip pat surinkti daug vertingų duomenų. pavyzdžiui, medicinos moksų daktaro Juozo Raistenskio vadovaujamame Fizinės medicinos ir reabilitacijos centro projekte buvo stebima, kokiu greičiu juda vaikas, kokius judesius labiau mėgsta, kaip kinta judesių amplitudė žaidimo metu. Šie duomenys gali padėti pakoreguoti reabilitacijos planą.
„Nėra tokios sveikatos būklės, dėl kurios nebūtų galima taikyti virtualios terapijos. Smegenų traumos, paralyžius, stuburo lūžiai – dėl tokių negalavimų ligonis gali sugebėti atlikti vos vieną judesį – pasukti galvą.
Tačiau to pakanka, kad jo judesys būtų atkuriamas virtualioje erdvėje ir jis galėtų žaisti. Tokie ligoniai gali virtualiai pakeliauti po pasaulį ir kuriam laikui užmiršti savo negalią“, - pasakojo kineziterapeutas Mantas Galbuogis.
Naujovė prigijo daugelyje šalių
Virtualioji realybė – nauja perspektyvi reabilitacijos rūšis, kuri pagrįsta moksliniais tyrimais. Tokia terapija taikoma daugelyje užsienio šalių, pavyzdžiui, JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje.
Vaikų ligoninė, gavusi bendrovės „Microsoft Lietuva“ paramą, ėmė taikyti virtualią erdvę nepilnamečių pacientų reabilitacijai. Taip šioje ligoninėje atsirado “Microsoft Xbox 360 Kinect”.
2011-ųjų lapkritį Vaikų ligoninės Fizinės medicinos ir reabilitacijos centre buvo įgyvendintas projektas „Virtualios realybės naudojimas ergoterapijoje“. Iki tol Lietuvoje šio metodo netaikė nė viena gydymo įstaiga.
Prieš šio projekto daug prisidėjo Brunelio (Didžioji Britanija) universitete studijuojanti ergoterapiją vilnietė Jekaterina Dutkevič.
