Sveiki žmonės į vaistines nevaikšto. Jei jau tenka įsmeigti prašantį žvilgsnį į provizorę, tai tik tuomet, kai užklumpa šiokia tokia bėda. Ir retai kada pavyksta vaistų įsigyti tuo metu, kai už nugaros nestovi klientų eilė.
Juk nėra paprasta kitiems girdint provizorės paprašyti tepaliuko nuo grybelio, vaistų nuo niežų, „vidurių lašų“, preparatų, skirtų psichikos ligoms gydyti ar visokioms kitoms baisybėms.
Vaistininkai laikosi prekybos vaistais taisyklių, kurias jiems primeta įvairūs teisės aktai. O vienas jų įpareigoja išskleisti monitoriuje visą analogiškų vaistų vėduoklę, kad žmogus, pažiūrėjęs į jų kainas, apsispręstų, kuriuos nusipirkti.
Tokio reikalavimo vaistininkai ypač privalo paisyti, parduodami receptinius vaistus. Receptuose būna nurodydamas tik bendrinis (cheminę formulę) nurodantis preparato pavadinimas. Ką pirkti, žmogus turi pats apsispręsti, pamatęs, kiek kainuojoa visi tos grupės vaistai.
Kartais provizorės elgiasi paprasčiau. Žvilgtelėjusios į receptą paklausia, kokius – originalius duoti vaistus ar jų kopijas. Jei žmogus paprašo „originalo“, monitoriaus ekranas lieka snausti. Jei kopijų – jame įžiebiamas didesnis ar mažesnis sąrašas.
O jį dažnoje vaistinėje gali perskaityti visi eilėje laukiantys žmonės. Nors bet kokia infoprmacija apie žmogaus sveikatą privalo būti konfidenciali.
Pasak vienos ne medicinos, bet gyvenimo mokslus praėjusios Sveikatos apsaugos ministerijos specialistės, nuo mažens esame mokyti, kad nemandagu spoksoti į svetimus langus, skaityti svetimus laiškus, kraustyti svetimus stalčius, knistis kito žmogaus rankinėje. Todėl tokios pat moralinės nuostatos praverčia ir vaistinėje.
Bet anaiptol ne visi žmonės yra imlūs moralės mokslams, todėl vaistinėms tenka paklusti teisės aktų taisyklėms.
O jos, pasak Sveikatos apsaugos ministerijos Farmacijos departamento Vaistinių ir farmacijos specialistų skyriaus vyriausiosios specialistės Rasa Balserienės, sudeda visus taškus ant „i“.
Vienas tų teisės aktų – 2007 metais išleistas ministro įsakymas „Dėl Geros vaistinių praktikos nuostatų patvirtinimo“. Šis įsakymas nurodo, kad vaistinės, besivadovaudamos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, privalo imtis techninių duomenų saugumo priemonių. Ir, teikdamos gyventojams farmacines paslaugas, – parduodant vaistus ar medicinos priemones, – pasirūpinti klientų konfidencialumu.
„Vaistinių vadovai turi užtikrinti asmens duomenų apsaugą ir taip organizuoti aptarnavimą, kad žmonės, pirkdami vaistus, nebūtų stebimi kitų pirkėjų.
Todėl būtina nuspręsti, kokios priemonės vienoje ar kitoje vaistinėje geriausiai padeda pasiekti šio tikslo. Galbūt tai tam tikru atstumu nuo prekystalio nubrėžtas brūkšnys, už kurio privalo laukti eilės kiti pirkėjai. Galbūt pravartu įrengti atskirą kabinetą receptiniams vaistams parduoti ar įmontuoti monitorių taip, kad jį matytų tik pirkėjas“, – sakė R.Balserienė.
Jos teigimu, klientai taip pat turi laikytis nustatyto atstumo, – laukti savo eilės ties nubrėžta „Stop“ linija bei laikytis kitų konfidencialumą užtikrinančių, vaistinės nustatytų taisyklių.
Anot specialistės, viskas būtų dar paprasčiau, jei žmonės vaistinėse, kaip bet kur kitur, tiesiog gerbtų vieni kitų privatumą.
