Ką tik išgirdome, esą Kenija kalta dėl afrikinio kiaulių maro, nes galbūt lietuviai medžiotojai importuoja iš ten pašarą šernams – matyt, mangų, bananų ir saldžiųjų bulvių mišrainę.
Tačiau trys lietuviai ortopedai-traumatologai Valentinas Uvarovas, Tomas Sveikata ir Igoris Šatkauskas iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės – į Keniją per savo atostogas susirengė ne po palmėmis kavos paragauti, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Mat gydytojams buvo sunku surasti geresnę šalį atostogauti kaip Kenija, kur 40 mln. gyventojų tenka tik 100 traumatologų ir chirurgų, kur siaučia kaulų tuberkuliozė, maliarija, geltonasis drugys ir AIDS.
„Vieni per atostogas mėgsta gulinėti paplūdimyje, o mums patinka vykti į skurdžias šalis ir ten pritaikyti savo patirtį. Buvome Kambodžoje, Mongolijoje, Nepale.
Dabar – Kenijoje. Čia mes reikalingesni nei Europoje. Nepriklausome organizacijai „Gydytojai be sienų“, vykstame patys, per savo atostogas.
Būti europiečiu reiškia jausti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje“, – sako savaitę Eldoreto miesto ligoninėse dirbę lietuviai.
Oro uoste - griausmingas sutikimas
Skurdžioje Kenijoje, kur vanduo dažnai geriamas iš balų ir nėra jokios higienos, dėl kaulų infekcinių ligų atsiranda didžiulės kaulų deformacijos. Daugybei luošų žmonių reikia ortopedų-traumatologų pagalbos, o jos nėra.
Eldoreto pavadinimas tik skamba panašiai kaip mistinė aukso šalis Eldoradas. Pusę milijono gyventojų turinčiame mieste – skurdas ir ligos.
Lietuviai pasirinko šį trečią pagal dydį Kenijos miestą, nes iš jo ligoninės sulaukė šilčiausio laiško, kviečiančio atvykti į pagalbą. Be to, čia yra nemažas universitetas, rengiantis gydytojus, o lietuvių tikslas buvo ne tik operuoti, bet ir užmegzti ryšius, skaityti paskaitas ir mokyti.
Kenijos žmonėms draudžiama važiuoti į Europą, o geriausią išsilavinimą medikams gali suteikti tik Pietų Afrikos universitetai.
Vakarų universitetai – nepasiekiama medikų svajonė.
Kai po pusmečio susirašinėjimo lietuviai nusipirko bilietus, susirašinėjimas staiga nutrūko.
„Po 28 valandų kelionės pavargę ir apžėlę išlipome mažyčiame Nairobio oro uoste. Mieste ką tik buvo nugriaudėję teroristų sprogdinimai, nukreipti prieš užsieniečius ir katalikus, žuvo apie 70 žmonių. O kas laukia mūsų?
Tik išėjusius iš oro uosto mus apipuolė minia juodaodžių su plakatais, ligoninės vėliavomis, šauksmais, dainomis ir bučiniais – visa ligoninė atvyko mūsų pasitikti! Baltaodis, ir dar gydytojas, jiems – stebuklas. Supratome, kad Kenijoje netikėtumų mums netrūks“, – tokie buvo pirmieji lietuvių įspūdžiai Afrikoje.
Ar jie jautėsi saugūs šalyje, į kurią vykti nerekomendavo net Užsienio reikalų ministerija?
„Aišku. Juk į Keniją atvykome su savo žmonomis“, – juokiasi neseniai laimingai į Lietuvą sugrįžę gydytojai.
Į ligoninę pacientai gabenami ir karučiais
Savaitė – per trumpas laikas pasauliui pakeisti. Bet kasdien lietuvių atliekamos 4–5 operacijos pakeitė ir operuotųjų, ir vietos medikų gyvenimą.
„Operavome ir privačioje, ir valstybinėje ligoninėse. Jos skiriasi kaip diena ir naktis. Valstybinėje – baisus skurdas. Valstybė suteikia tik nepaklotą čiužinį.
Draudimą įsigyja tik turtingieji, o vargšai mėnesių mėnesiais laukia operacijos – kol giminės surinks kapšą pinigų. Vietų neužtenka, guli lovoje ir po du. Ir nieko – šypsosi, mums mojuoja, laimingi. Niekas nezyzia, nesiskundžia. Supranti, kad žmogui daug nereikia.
Į ligoninę kreipiasi tik sunkiausi ligoniai. Artimieji nelaimėlius atgabena karučiais, atneša.
Šalia ligonio tupi keletas moterėlių, apskalbia, maitina. Bet jei serga moteris, vyro šalia nepamatysi.
Neretai ligonius iškraipytais kaulais yra gydę ir šamanai – vynioję į palmių, bambukų lapus. Gydytojams čia tenka paplušėti iš peties“, – jau pirmą dieną ligoninėje lietuviai išvydo pribloškiančių vaizdų.
Bet sako neišsigandę – esą Nepale buvę dar baisiau.
Šypseną ir nuostabą jiems sukėlė tik gerai organizuota ligoninės apsauga. Prie ligoninės budintis sargybinis, ginkluotas lanku, darkyta anglų kalba lietuviams paaiškino: „Būna ligonių, kurie, persirengę giminių atneštais rūbais, mėgina pasprukti iš ligoninės nesusimokėję. Tada šaunu į juos iš lanko ir partempiu atgal. Tegu džiaugiasi, kad dabar jau nebegaliu naudoti užnuodytų strėlių.“
Lietuvoje tokių traumų nėra
Juodos kaip naktis odos spalvos pacientas ant operacinės stalo – lietuviai neslepia tokius ligonius operavę pirmą kartą.
Ne tik iš Biblijos, bet ir iš kaulų atlaso žinodami, kad visi esame sukurti iš tų pačių šonkaulių, chirurgai vis dėlto šiek tiek nerimavo – ką ras perpjovę juodą odą?
Tačiau Dievas, pasirodo, visus Žemės gyventojus sukūrė tokių pačių kaulų.
„Nustebino tik mūsų pacientų oda. Ji kitokia nei mūsų, storaodžių, – švelnesnė, minkšta tarsi popierius. Kenijos gyventojai tik smulkesnių kaulų, aukšti, grakštūs – tipiški maratono bėgikai.
Bet jų traumos mus šokiravo. Mums, ortopedams-traumatologams, Europoje netenka susidurti su tokiomis sudėtingomis komplikacijomis“, – ir šiandien lietuviai negali pamiršti savo pacientų.
Vis dėlto vyrai vienu balsu tvirtina – sunkiausia operuoti buvo ne dėl sudėtingų traumų, o dėl vidurinio medicinos personalo nemokšiškumo.
„Mus įmetė į operacinę ir paliko – žinokitės! Pasilenkęs prie paciento ištiesi ranką prašydamas seselės skalpelio ir netikėtai pamatai – nieko aplink nėra.
Ligonis užmigdytas, bet daugiau nieko nevyksta. Vieni kažkur vaikšto, kiti dar neatėję. Ir visi – ramūs. Įpratę, kad operacija yra komandinis darbas, pirmą dieną patyrėme tikrą šoką. Jau kitą dieną ėmėmės vidurinio personalo mokymų. Aiškinome jų darbo eigą, kaip pasirengti operacijai.
Mokėme, jog operaciją galima atlikti ne per 3 valandas, bet per valandą. Matėme, kad juos tai nustebino“, – šiandien juokiasi lietuviai.
Po operacijos – vėl kelių valandų pertrauka.
Niekas neišveža ligonio, neplauna operacinės. Visi kažkur dingsta.
„Jūs, europiečiai, turite laikrodžius, o mes – laiką“, – vietos medikai filosofiškai aiškino lietuviams.
„Supratome, kad per savaitę sistemos nepakeisime. Mūsų tikslas buvo palikti kruopelytę savo patirties.
Atvežti vaistai greitai baigiasi. O patirtis – liks“, – įsitikinę lietuviai chirurgai.
Palydėtuvės - su ašaromis akyse
Kenijoje medikai – privilegijuotoji klasė. Jie uždirba panašiai kaip lietuviai chirurgai, gyvena prabangiuose namuose, važinėja naujais automobiliais. Jų šeimos ir vaikai – aprūpinti.
Lietuviai chirurgai juos nustebino ne tik profesionalumu. „Tokių, kaip jūs, čia niekada nebuvo“, – tvirtino lietuviams juodaodžiai medikai.
Skurdžiose Afrikos valstybėse neretai apsilanko gydytojų misijos iš JAV ir Europos šalių. Medikai atvyksta su savo įranga, viduriniu personalu, operuoja sunkius ligonius ir išvyksta.
Už darbą neretai gauna atlygį, susiranda turtingų pacientų, reklamuoja naujausius vaistus ir chirurginę įrangą. Labdara žengia koja kojon su komercija.
„Vietiniams gydytojams, kurie būdavo tik stebėtojai, atrodo, kad užsieniečiai kolegos atvyksta ne tik su kilniais tikslais, bet ir pasipuikuoti.
Mes norėjome, kad su mumis dirbtų ir mokytųsi visas ligoninės personalas. Bendravome su jų šeimomis, lankėmės jų namuose. Jie be galo nuoširdūs, smalsūs, žinių siekiantys žmonės. Mūsų tikslas buvo ir užmegzti ryšius, kad į Lietuvą studijuoti atvyktų jų studentų. Kad mūsų įdirbis čia turėtų tęstinumą.
2012 metais dirbome Nepale ir į Lietuvą iš šios šalies mokytis jau atvyksta studentų, į Nepalą vyksta mūsų gydytojų.
Skurdžioms valstybėms turi atsiverti turtingas pasaulis. Mus su ašaromis išlydėjo visas ligoninės personalas ir jo akyse buvo nesunku įskaityti klausimą: „Ar mes galėsime pas jus atvykti?“ Turime jiems padėti“, – neabejoja lietuviai medikai.
Išvykstantys iš Eldoreto ligoninės lietuviai buvo apdovanoti raudonais masajų apsiaustais – kad kelionėje po Keniją saugotų nuo liūtų.
Siaučia laisva meilė ir AIDS
Bet labiau nei liūtų lietuviai sako bijoję uodų įkandimo. Išvykdami į Keniją jie pasiskiepijo nuo geltonojo drugio, hepatito, šiltinės, bet nuo maliarijos skiepų nėra – teko ilgokai gerti vaistus net ir grįžus į Lietuvą.
Prieš išvykdami į Keniją jie visi pasižiūrėjo filmą „Rojus: Meilė“ ir suprato, kad dar labiau nei uodų reikia saugotis aistringų juodaodžių pinklių baltaodėms moterims.
„Jei nebūtume matę filmo, daug ko Kenijoje būtume nesupratę. Pasirodo, kad filme viskas kaip gyvenime.
Baltaodės turistės čia gali pasijusti kaip princesės. Nors vietinės moterys labai gražios, įspūdingos figūros, vilkinčios puošniais drabužiais, geidžiamiausias Kenijos vyrų turtas yra baltaodės, nors ir kelioms dienoms“, – pasakoja medikai.
Kenijoje klesti prietarų ir tabu nevaržoma laisva lytinė meilė. Kai 60 procentų gyventojų gyvena poligamijoje, likusiems juk nelengva laikytis celibato tiktai su viena moterimi.
Bet už laisvus lytinius santykius tenka mokėti čia siaučiančia AIDS rykšte, tad vietos vyriškių kerams pasidavusios vakarietės turėtų dėl ko susimąstyti.
Vienas lietuvių operuodamas įsipjovė pirštą. „Kelnės buvo pilnos iš baimės“, – prisipažįsta medikas ir dėl tos priežasties jo pavardės neišduodu.
Kenijos gyventojus sunku priversti riboti lytinius santykius ar visada po ranka turėti prezervatyvą. Kaip ir neįmanoma jų išgydyti nuo AIDS. Lieka vienintelė priemonė – švietimas. Galima tik spėlioti, ar ji labai veiksminga, kai lytiniai partneriai visada lengvai pasiekiami, kaip ir prinokusių bananų kekės po nosimi.
Daug skurdo, daug spalvų, daug meilės. 42 gentys ir 40 kalbų. Daug netikėtumų ir žmonių nuoširdumo – taip lietuviai įvertina Keniją.
Per dieną gyventojai uždirba 2 JAV dolerius, per mėnesį – 20, bet visi šypsosi ir atrodo laimingi.
„Nors džiunglių kaimeliuose nėra elektros, visi kalbasi mobiliaisiais telefonais. Vaikai visur įnikę į žaidimus planšetėse. Iš vieno kaimo į kitą skridome naujutėliu „Boeing“, kurį pilotavo juodaodis vietinis pilotas, puikiai aptarnavo juodaodės palydovės. Viešbučio kambarys gali kainuoti ir 200 JAV dolerių, o dalis tautos, kaip ir visur, nepatenkinta vienos – kikujų – genties šalies valdymu“, – apie savo potyrius pasakoja medikai.
Su masajais šoko apeiginius šokius
Būti Kenijoje ir neaplankyti masajų kaimo būtų tas pat, kaip užsienio svečio iš Vilniaus nenuvežti prie Trakų pilies.
„Masajai – Kenijos tautinis pasididžiavimas ir savotiškos mūsų Rumšiškės, tik veikiančios nuolat, ne vien per Užgavėnes. Masajai laikosi senųjų papročių, net ugnį uždega ne degtukais, bet sukdami medinę lazdelę. Viskam vadovauja šamanai ir žyniai, klesti poligamija ir kraujomaiša.
Kaimelio vadas už mūsų apsilankymą paprašė 20 JAV dolerių. Iš pradžių mus, medikus, šokiravo, kad jie tebegyvena iš karvių mėšlo drėbtose lūšnelėse, stovinčiose ratu aplink kiemą, į kurį nakčiai suvaromos karvės.
Dieną vaikai, aplipę iki viršugalvio musėmis, žaidžia ant karvių mėšlo, o jaunuoliai mums paslapčia skundžiasi, kad nori ištrūkti į miestą.
Pasisvečiavę keletą valandų masajų kaime, pavakare mes drauge su jais jau šokome kažkokius apeiginius šokius greitai supratę, kad visi esame vieno pasaulio vaikai“, – pasakoja lietuviai gydytojai, jau planuojantys išvyką į kitą skurdžią pasaulio šalį.
