Pirmųjų požymių artimieji nepastebėjo
Vairuotoju visą gyvenimą dirbęs A.Svidinskas keistus požymius pastebėjo įpusėjęs ketvirtąją dešimtį – tik tuomet nesuprato, kad tai yra ligos, kuri visą gyvenimą bus jo palydovė, pradžia.
Vyras ėmė stipriai prakaituoti – prakaitas žliaugte žliaugė. Be to, nuolat kamavo troškulys.
Tai truko keletą metų, per kuriuos pasikeitė veido bruožai, kūno proporcijos, tačiau to nepastebėjo nei pats ligonis, nei jo šeimos nariai – akromegalija keičia žmogų pamažu, todėl esantys šalia to tiesiog nepastebi.
A.Svidinskas kaip dabar prisimena: jam buvo 42-eji, kai į dukters vestuves susirinkę ilgai nematyti giminaičiai atkreipė dėmesį į gerokai padidėjusias Antano plaštakas. Jos buvo ne tik didesnės, bet ir ištinusios, o skaudantys sąnariai neleido vyrui jų sugniaužti.
Pirštą veržusį vestuvinį žiedą teko padėti į stalčių.
„Žiedą užsidėdavau tik eidamas į kokį pobūvį ar šventę. O po to net dviese su žmona negalėdavome jo numauti – ir muilindavome, ir kitokių triukų imdavomės. Padidinau žiedą, bet netrukus jis ir vėl tapo per mažas. Padidinau antrąkart – ir vėl per mažas. Žiedą teko didinti penkis kartus. Ir pirštinių niekur negalėdavau gauti – tokios didelės plaštakos buvo“, – pasakojo vyras.
Protezai vis tapdavo per maži
Pėdos irgi ėmė augti, bet ne į ilgį, o plėstis, skėstis į šonus. „Kaip ančiuko“, – palygino Antanas. Vienu metu jam teko avėti 50 dydžio batus – į mažesnius koja netilpdavo. Negana to, vargino didelis skausmas.
Dėl sąnarių skausmų vyras lankėsi pas reumatologus, tačiau jie nenustatė jokios reumatologinės ligos.
Keisti dalykai dėjosi ir burnoje – liežuvis ėmė kliūti tarp dantų, vyras dažnai įsikąsdavo. Kartu ėmė retėti ir klaipytis dantys, galiausiai – kristi. Tuomet pas odontologus nuskubėjęs A.Svidinskas iš visų išgirdo tokį pat atsakymą: esą vyras netinkamai prižiūri dantis, todėl jie krinta.
Zarasiškis užsisakė dantų protezus, kurie jau po kelių mėnesių ėmė spausti dantenas. „Užsisakiau kitus protezus. Bet praėjo pusė metų – vėl reikia kitų“, – vargus prisimena vyras.
Dabar zarasiškis A.Svidinskas supranta, jog ne dantys retėjo, o žandikaulis didėjo – tai būdinga sergantiems akromegalija.
Organizme - per daug augimo hormonų
Ši reta liga buvo nustatyta atsitiktinai. Vyras dažnai sirgdavo plaučių uždegimu.
Dabar A.Svidinskas žino, jog ir plaučių uždegimas, ir bronchitas jį nuolat kamavo todėl, kad dėl ligos buvo sutrikusi hormonų apykaita. Tai turėjo įtakos antinksčių veiklai, o kartu ir imunitetui.
Kartą, kai dėl plaučių uždegimo vyras kreipėsi į medikus, rajono gydytoja atpažino klasikinius akromegalijos simptomus, mat jau turėjo tokia pat reta liga sergančią pacientę.
A.Svidinsko žmonai Birutei medikė pašnibždėjo apie savo įtarimus ir rekomendavo kreiptis į endokrinologus.
2006 metais, praėjus keliolikai metų nuo ligos pradžios, A.Svidinskas atsidūrė Santariškių klinikose, Endokrinologijos centro vadovo profesoriaus Vaidoto Urbanavičiaus globoje. Iškart atlikti tyrimai parodė, jog vyro organizme – tris kartus daugiau augimo hormonų, nei turėtų būti.
„Tuomet gydytojai juokavo, kad galėjau tapti Arvydu Saboniu, jeigu augti būčiau pradėjęs anksčiau.
Normaliai žmogus sustoja augti, kai perkopia dvidešimtmetį. Kai man buvo daugiau kaip trisdešimt, aš vėl pradėjau augti. Bet augau ne į ūgį, o į plotį“, – pasakojo reta liga susirgęs zarasiškis.
Pašalino tik pusę auglio
Tyrimai parodė, kad augimo hormonus gaminanti hipofizės adenoma – šalia galvos smegenų tarp regos nervų. Auglys, nors ir gerybinis, grėsė užspausti regos nervus. Mažai trūko, kad vyriškis būtų apakęs.
Tuomet Antanas suprato, kodėl jį ilgai vargino dideli galvos, akiduobių skausmai – jam būdavo sunku žvalgytis, ypač į šalis.
Auglys buvo milžiniško dydžio. A.Svidinskas gavo siuntimą pas neurochirurgus į Kauno klinikas, kurie šalina tokius auglius atlikdami operaciją per nosį.
Tačiau net ir patyrę neurochirurgai sugebėjo pašalinti tik pusę auglio – buvo pernelyg rizikinga liesti vietas, esančias arčiau regos nervų.
Ir nors po operacijos neliko pusės auglio, augimo hormonų kiekis organizme liko toks pat. Tuomet buvo nutarta taikyti spindulių terapiją. Tai buvo ne mažiau rizikinga nei operacija – spinduliai taip pat galėjo pažeisti regos nervą.
A.Svidinskas ištvėrė 25 spinduliavimo seansus. Po to jam buvo skirti vaistai, reguliuojantys augimo hormonų veiklą.
Dabar apie ligą žino viską
Pamažu vyras pasijuto geriau, atslūgo sąnarių skausmai, tinimas. „Liga mane smarkiai pasendino – veidas buvo ištinęs, buvo atsiradę randų. Anuomet žmonės manęs neatpažindavo ir šnabždėdavosi: „Čia Antano tėvas nuėjo.“ Kai pradėjau gydytis, kai kuriuos bruožus atgavau, bet vis tiek likau kitoks“, – sakė zarasiškis, kuriam vaistai suleidžiami kartą per mėnesį.
„Reikia prisitaikyti prie ligos. Ir daug apie ją žinoti“, – įsitikinęs A.Svidinskas, į informacijos apie akromegaliją paieškas įtraukęs visą šeimą.
