Ligos pradžia - tarsi gripo
Apie kūne tūnančią ligą E.Gimžauskaitė sužinojo 2011 metų pabaigoje, vos tik atšventusi šešioliktąjį gimtadienį.
Dar prieš tai merginai įtarimų kėlė keista savijauta – dažnai būdavo silpna, kamavo didelis kojų skausmas, greitai atsirasdavo mėlynių, pakildavo temperatūra. Emilija nekreipė į tai dėmesio, kol vieną rytą ji vos pajėgė atsikelti iš lovos.
„Labai skaudėjo gerklę, galvą, kojas. Niekaip nepavyko numalšinti aukštos temperatūros. Visi manėme, kad tai tik sunkesnė gripo forma, nes tuomet buvo gruodis – visur siautė gripas, kitokios infekcijos. Kelias dienas laukėme, bet sveikata nesitaisė – temperatūra vis kilo“, – pasakojo mergina.
Į namus atvykusi gydytoja nutarė, kad reikia kraujo tyrimo. Buvo nutarta nuvežti Emiliją į polikliniką kitą dieną, bet planus pakeitė vis blogėjanti jos būklė. Vidurnaktį teko kviesti greitosios pagalbos medikus.
Mergina su motina pateko į Kauno 2-ąją ligoninę, Infekcinių ligų skyrių. Ten buvo skubiai atliktas kraujo tyrimas. Jį teko kartoti net du kartus – pamatę pirmojo tyrimo rezultatus gydytojai negalėjo patikėti, kad Emilijos kraujyje taip mažai hemoglobino.
„Jie svarstė, gal klaidą padarė aparatas, tačiau aparatas neklydo: pakartotiniai tyrimai parodė, kad hemoglobino kiekis kraujyje siekia vos 55 g/l. Medikai pranešė mamai, kad tai – ne gripas ir kad kraujo tyrimai rodo, jog tai leukemija“, – pasakojo kaunietė.
Dėl labai mažo hemoglobino kiekio kraujyje ji buvo skubiai pervežta į Kauno klinikų Vaikų intensyviosios terapijos skyrių.
„Aš buvau sąmoninga, bet veikiausiai dėl didelio streso atsimenu ne viską. Tuomet tiksliai nežinojau, kas man yra, bet iš mamos veido ir elgsenos buvo aišku, kad kažkas rimta“, – prisimena E.Gimžauskaitė.
Susitaikyti su diagnoze nebuvo lengva
Klinikose jai buvo supilta eritrocitų masė, paimtas kaulų čiulpų mėginys. Mergina ten ir liko, motinai teko ją palikti. Tą naktį Emilija prisimena kaip košmarą: nors buvo leidžiami raminamieji, ji vis tiek nuolat prabusdavo išpilta prakaito.
Kai siaubinga naktis baigėsi ir išaušo rytas, Emilija apsidžiaugė sulaukusi motinos. Bet džiaugsmas truko neilgai. Paaiškėjo, kad reikia tuoj pat vykti į Vaikų ligoninę Santariškėse, Vilniuje, kur bus taikomas Emilijai reikalingas gydymo metodas.
„Man iškart kilo klausimų: „Koks gydymas? Nuo ko jis?“ Mama nenoromis pasakė, kad sergu leukemija. Iš pradžių nelabai supratau, kokia tai liga, – nors anksčiau buvau girdėjusi šį pavadinimą, tuo metu nieko nesupratau, tik žinojau, kad tai labai blogai.
Po poros valandų jau buvome pakeliui į Vilnių. Nelabai ir atsimenu tos kelionės – tik nežinomybės jausmą ir didelę baimę“, – slogias akimirkas prisiminė mergina.
Vos atvykusi į ligoninę ji buvo paguldyta į Reanimacijos skyrių. Ten praleista naktis nebuvo lengvesnė, o rytą ji buvo perkelta į Vaikų onkohematologijos skyriaus palatą.
Atėjusi gydytoja Emilijai iškart pasirodė labai miela. Medikė suprantamai paaiškino apie merginos ligą – ūminę leukemiją.
„Susitaikyti su mintimi, kad sergu vėžiu, nebuvo lengva. Žinia, kad negalėsiu eiti į mokyklą, neteksiu plaukų ir negalėsiu būti su draugais, varė į visišką neviltį.
Tądien man darė įvairius tyrimus, o chemoterapiją pradėjo po kelių dienų. Pirmąjį chemoterapijos kursą kūnas ištvėrė neblogai, tačiau siela buvo visiškai palūžusi“, – sunkias dienas prisiminė kaunietė.
Į dar didesnę neviltį įvarė ir gydymo kurso pabaigoje atlikta dar viena kaulų čiulpų punkcija.
Tyrimai pribloškė visus: vėžio ląstelių kraujyje buvo dvigubai daugiau nei gydymo pradžioje.
Komplikacijos sekė viena po kitos
Tada Emilijai buvo nustatyta ne standartinė, o vidutinės formos ūminė leukemija. Gydytojai vieningai nutarė: reikia stipresnės chemoterapijos. Emilijai buvo skirtas dar vienas kursas, ji kankinosi apie pusantro mėnesio, buvo kartojami kaulų čiulpų tyrimai.
Visi tikėjosi geresnio rezultato, tačiau pagerėjimo nebuvo. Iš standartinės formos liga tapo didelės rizikos, todėl nuspręsta, kad po dar trijų chemoterapijos kursų bus persodinti kaulų čiulpai. Pati Emilija to nežinojo – apie šią sudėtingą procedūrą gydytoja užsiminė tiktai jos motinai.
„Tie keturi mėnesiai – galiu drąsiai pasakyti – buvo patys sunkiausi per visą mano gyvenimą, – atvirai kalbėjo E.Gimžauskaitė. – Po pirmojo chemoterapijos kurso atsidūriau Reanimacijos skyriuje dėl dviejų kraujo užkrėtimų ir plaučių uždegimo.
Tada maniau, kad tai tikrai pabaiga, tačiau man pavyko ne tik pakilti iš lovos, bet ir pagaliau pasiekti ligos atoslūgį – vėžys buvo nugalėtas. Prie to prisidėjo ne tik gydymas, bet ir teigiamas mąstymas. Man labai padėjo antidepresantai – jie padėjo kabintis į menkiausią viltį.
Kiti du chemoterapijos kursai taip pat nebuvo lengvi: nuo vienų vaistų labai pykino ir išopėjo burna, nuo kitų skaudėjo kojas ir buvo labai silpna. Apie būsimą kaulų čiulpų persodinimą sužinojau tik po paskutinio kurso. Patyriau didelį šoką – nors nelabai supratau, kas tai yra, žinojau, kad prieš transplantaciją skiriama labai stipri chemoterapija, ir tai man buvo baisiausia.“
Transplantacija suteikė vilčių
Donoras – 26 metų vyras iš Anglijos – buvo surastas labai greitai.
Prieš transplantaciją Emilija mėnesiui buvo išleista namo – ten sustiprėjo ir atsigavo. Grįžusiai į ligoninę sostinėje E.Gimžauskaitei pirmiausia tiesiai į skrandį buvo įleista speciali jungtis, garantuojanti maitinimą. Dėl chemoterapijos buvo išopėjusi burna, kaunietė negalėjo įprastai valgyti, tad jos svoris sparčiai krito.
Kitą dieną mergina su motina buvo perkeltos į uždarą palatą Kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje. „Likome atskirtos nuo visų, ir tai kėlė baimę. Kitą dieną buvo pradėta taikyti chemoterapija. Labai džiaugiuosi, kad tris kartus per dieną buvo leidžiami ir raminamieji vaistai – jie mane ilgam užmigdydavo, tad, galima sakyti, pramiegojau visus sunkumus“, – pasakojo mergina.
Kai chemoterapija buvo baigta, jai buvo supiltos donoro kamieninės kraujodaros ląstelės.
„Tuomet aplankė nuostabus jausmas: lašelis po lašelio jaučiau, kaip į mane skverbiasi nauja gyvybė“, – šyptelėjo E.Gimžauskaitė.
Dvi savaites po transplantacijos ji jautėsi labai silpna. Užklupo dar vienas kraujo užkrėtimas, bet jis greitai buvo sutramdytas.
Kurį laiką dar kamavo ir vadinamoji „transplantato prieš šeimininką“ liga, kai donoro ląstelės ima kovoti su jas gavusio žmogaus organizmu, kilo alerginių reakcijų, buvo daug problemų dėl žarnyno ir apetito.
Bet netrukus atliktas tyrimas, turėjęs parodyti, kaip prigyja donoro ląstelės, labai nudžiugino – paaiškėjo, kad prigijo 98,2 procento svetimų ląstelių. „Sulaukus tokių žinių, buvo galima drąsiai teigti: transplantacija pavyko puikiai!“ – džiugias dienas prisiminė kaunietė.
Tačiau ji sutvirtėjo dar negreit. Gydymas labai išvargino, atėmė daug jėgų, mergina buvo netekusi daug svorio – reikėjo atgauti jėgas, atkurti leukocitų, hemoglobino, trombocitų normas. Pastarųjų kiekis kraujyje kilo ypač sunkiai – vos ne kasdien Emilijai buvo lašinama trombocitų masė.
Praėjus mėnesiui ji atgavo jėgas. Gydytojai vis dažniau užsimindavo apie namus, bet paleisti iš ligoninės dar baiminosi.
Kai gydytoja pagaliau leido grįžti namo, apsidžiaugusios Emilija su motina nedelsdamos išvyko į Kauną. Sugrįždavo į Vilnių tik dėl kraujo tyrimų. Patikrinimai vis retėjo – kuo toliau, tuo geriau jautėsi Emilija.
Kitus skatina tapti donorais
„Aš esu dėkinga ligai – ji pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Dingo netikri draugai, gydydamasi sutikau nuostabių žmonių, kurie man tapo labai artimi. Dabar labai vertinu tikrumą – tikrus jausmus, tikrus draugus.
Šeima, meilė, supratingumas, viltis, noras padėti kitiems – štai kas man dabar svarbu. O visų svarbiausia – sveikata“, – patikino Emilija.
Netgi tuomet, kai nuslinko plaukai, ji neilgai liūdėjo: „Supratau, kad jie tikrai nėra svarbiausias dalykas gyvenime, be to, greitai ataugs. Dabartinė mano šukuosena man labai patinka.“
Baigusi mokyklą Emilija ketina rinktis slaugos studijas universitete. Ligoninėse praleisti mėnesiai, akistata su sunkia liga, pažintis su to paties likimo bendraamžiais, atradimai ir netgi praradimai – visa tai, ką merginai teko sutikti savo gyvenimo kelyje, padėjo jai suprasti, kad dabar jos pašaukimas – padėti kitiems.
Aštuoniolikametė nesnaudžia ir jau ėmėsi veiklos – draugams, artimiesiems, giminaičiams pasakoja, kaip jie gali tapti kaulų čiulpų donorais ir išgelbėti gyvybę tiems, kuriuos užklupo piktybinė kraujo liga. Kaulų čiulpų donorų registrą papildė Emilijos sesuo, pusseserė, kelios draugės.
O Emilijos tėvai, kuriems tapti kaulų čiulpų donorais per vėlu, tapo kraujo donorais – taip kauniečiai grąžina skolą už dukterį, kurią išgelbėjo nepažįstamas donoras iš Anglijos.
