Kai sostinėje savo ginekologijos kabinetą turinti A.Bartaškienė buvo pakviesta dalyvauti Agnės Zuokienės inicijuotame projekte, ji noriai ėmėsi papildomo darbo – lankytis su akcijos autobusiuku miestuose, įmonėse, įstaigose ir tikrinti moteris. Ši veikla jai atrodė prasminga ir naudinga, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Kartą pačiai medikei kilo įtarimų dėl savo krūtų – vienos spenelis pasirodė šiek tiek įtrauktas. Gydytoja nutarė apsilankyti pas mamologą, bet daugybė rūpesčių šią mintį išvijo iš galvos.
Toliau dalyvaudama „Nedelsk!“ akcijose ir kas kartą tikrindama moteris ji prisimindavo – reikėtų pasitikrinti ir pačiai. Tik atidėlioti šį žingsnį vertė baimė.
A.Bartaškienė kaip dabar prisimena tą 2012-ųjų rugsėjo dieną, kai galų gale žengė šį žingsnį. Tądien ji tikrino moteris Vilniaus baldų kombinate. Buvo pertrauka, visi išėjo, o gydytoja liko prie ultragarso aparato.
„Svarsčiau: reikia pačiai pasitikrinti. Gal nereikės nervintis – išsitirsiu ir žinosiu, ar labai skubiai reikia pas mamologą, – pasakojo gydytoja. – Užsidėjau ant krūties ultragarso daviklį ir ekrane pamačiau klasikinį naviko vaizdą – vadinamąją žvakę. Nusikeikiau. Daviklis vos neiškrito iš rankų. Numečiau ir pasakiau, kad čia ne man.
Po to pamąsčiau, dar kartą apžiūrėjau vaizdą, dar sykį nusikeikiau, padėjau daviklį ir paskambinau pažįstamai gydytojai radiologei Laimai Grinytei.“
Jau kitą dieną A.Bartaškienė buvo Onkologijos institute. Tyrimas mamografu nežadėjo nieko gera.
Vėliau atlikta biopsija patvirtino: krūties vėžys.
– Kaip šią žinią pranešėte dukterims?
– Su vyresnėle Elena, tuomet beveik šešiolikamete, išėjo labai nevykusiai. Sužinoti tyrimų atsakymų skambinau būdama namuose – turėjau viltį, kad diagnozė nepasitvirtins. Bet man pasakė: „Vėžys.“ Gal būčiau kitaip reagavusi, bet išgirdau repliką: „O ko jūs tikėjotės?“ Taip ir atsakiau: „Stebuklo.“ Padėjau ragelį ir pradėjau klykti. Sprogo visos viltys, visa įtampa.
Buvau pamiršusi, kad Elena sirguliavo, todėl buvo namie. Išgirdusi klyksmą ji atlėkė, pažiūrėjo į mane, atitempė dėžę nosinių ir paklausė: „Kas mirė?“
Akimirksniu atsitokėjau ir supratau: aš gąsdinu vaiką. Niekas juk nemirė. Aš turiu nuraminti ją ir galvoti, ką sakau.
Apsikabinau dukterį, pasakiau, kad man – vėžys. Bet kartu pasakiau: tai ne pasaulio pabaiga. Iš tiesų taip ir manau. Kai išgirsti diagnozę, dar turi laiko – gali gydytis, gultis ant operacinės stalo, pasakyti kitiems, kaip juos myli, taisyti klaidas.
Juk kai įvyksta avarija, smogia infarktas ar insultas, visam tam laiko nebeduota. Prisiminiau brolį, kurį staiga pakirto infarktas, ir jo nebeliko. O aš dar turiu laiko.
Mažajai Teodorai, kuri tuomet buvo beveik septynerių, nieko neaiškinau, tik pasakiau, kad turėsiu gultis į ligoninę. Bet ji, manau, labai daug girdėjo – vaikas gaudė kiekvieną žodį.
– Ar iš tikrųjų jautėtės drąsiai?
– Nesu ir nebuvau geležinė moteris – man buvo labai baisu. Ir ta baimė niekur nedingsta, bet su ja tenka susitaikyti.
Kai reikėjo vykti į Onkologijos institutą, į gydytojų konsiliumą, kuris planavo gydymą, prisimenu, kad buvo taip baisu, jog svarsčiau – gal ten net nevažiuoti?
Atrodė, nenuvažiuosiu, ir bėda praeis pro šalį.
Iš didelio streso atsiranda vaikiška baimė ir vaikiški sprendimai. Bet po to atsisėdi, pamąstai, kad liga, deja, nepraeis pro šalį. O jeigu lauksi, bus tik blogiau.
Iš ten išėjau žinodama, kad man reikės operacijos. Pasiekiau laiptus – ten nebuvo nė vieno žmogaus – ir tada upeliais leidau riedėti ašaroms. Tyliai šaukiausi mamos.
O mama tuo metu buvo ekskursijoje Prancūzijoje. Nepranešiau jai nenorėdama gadinti atostogų. Tuo metu labiausiai būčiau norėjusi išsiverkti mamai ant peties. Bet tai buvo neįmanoma.
– Jūs pati gydytoja. Turbūt jums lengvai sekėsi rasti bendrą kalbą su kolegomis?
– Ne su visais. Net pakeičiau savo gydytoją. Tai buvo labai gera, patyrusi mamologė, bet mes neradome kontakto – ji nežiūrėdavo man į akis. Galbūt taip ji atsiriboja nuo neigiamų emocijų, gal ji jautrus žmogus, nežinau. Aš su ja kalbuosi, o ji žiūri į slaugytojos sagą. Aš jos ko nors klausiu, o ji atsako tai sagai.
Kai paklausiau, kada galėsiu grįžti į darbą, atsakė: „Jūs ne tokius klausimus užduodate.“ O kokius užduoti? Juk dirbu privačiai, priimu pacientes, man reikia žinoti, kada jos gali užsirašyti. Gydytoja man į tai: „Nusiteikite metus truksiančiai kovai su vėžiu.“
Po šių žodžių man iškart galvoje vaizdinys: aš – tarsi Žana d’Ark ant žirgo. Šarvuota, su ietimi rankose šuoliuoju laukais. Bet man tai nepriimtina, aš ne tokia. Aš ir dabar sakau – aš nekovoju su liga, aš su ja gyvenu.
Po to gydytoja manęs paklausė, kokio gydytojo chirurgo pageidaučiau. O ką ji man gali pasiūlyti? „Jums reikia operacijos – jūs ir spręskite“, – atšovė. Bet tuomet nežinojau nė vienos chirurgo pavardės! Duokite man bent sąrašą!
Po to prisiminiau, kad daugybė moterų palankiai atsiliepia apie gydytoją Valerijų Ostapenką. Paklausiau ir kolegės, kuri mane mokė krūtų tyrimo ultragarsu ypatumų, nuomonės. Ji pasakė tą pačią pavardę.
Likimo ironija, bet netrukus šiai gydytojai taip pat buvo diagnozuotas krūties vėžys – ši liga neaplenkia net ir tų, kurie dirba onkologijos ligoninėje.
– Ar sunku buvo apsispręsti – saugoti krūtį ar šalinti?
– Kadangi man gydytojai kalbėjo apie pirmąją stadiją, norėjau krūtį išsaugoti. Staiga supratau, kaip ją myliu, kiek daug ji reiškia moteriai, kaip tai svarbu moteriškumui.
Kiti man sakė: „Pjauk šalin tą krūtį.“ Bet nenorėjau jų klausyti.
Gydytojas V.Ostapenka nuramino: krūtį galima išsaugoti, užteks pašalinti auglį. Po to paaiškėjo, kad krūtyje – du augliai. Operacijos metu galėjo paaiškėti, kad yra ir daugiau darinių. Tad prieš ją su gydytoju sutarėme: jei bus įmanoma, išsaugoti krūtį. O jei ne – tai ne.
Operuojant paaiškėjo, kad yra daugiau pažeistų limfmazgių, todėl po operacijos man buvo nustatyta antroji stadija. Kai viskas buvo ištyrinėta, – trečioji. Vėliau draugės juokaudamos sakė: „Greičiau bėk iš tos ligoninės – dar tau šeštąją prirašys.“
Iki operacijos jaučiausi taip, lyg bombą būčiau nešiojusi. Kai atsibudau po jos, pirmiausia aplankė mintis: „Viskas, auglio nebėra.“
Staiga atėjo ramybė. Man tai buvo naujo gyvenimo pradžia.
Iškart apsičiupinėjau – krūtis yra. Perrišdamas žaizdą gydytojas džiaugėsi, kaip gražiai išoperuota. Kitą dieną jis ir vėl džiūgavo. Pakėlė mane iš lovos ir atvedė prie veidrodžio. Pažiūrėjau į save, į krūtį – viskas puiku. Nuotaika iškart pagerėjo. O kai nuotaika gera, sveikti lengviau.
Gydytojas ne tiek pats džiaugėsi savo darbo rezultatu, kiek norėjo man parodyti, jog viskas gerai, nurimčiau ir ramiai sveikčiau, nes operacija – viena, o slaugymas – kita.
– Bet po žinios apie trečiąją stadiją nuotaika galėjo kaipmat subjurti?
– Nors ši žinia išgąsdino, tai suteikė ir tam tikrų privalumų – leido panaudoti stipresnę chemoterapiją.
Gydytojas nuramino: trečioji stadija pripažinta tik dėl to, kad pažeisti keturi limfmazgiai. Būtų trys – būtų antroji. Tiesiog priimta taip skirstyti.
Kai išgirsti ką nors gera, tai labai padeda. Juk galima ir pagąsdinti: ak, trečioji stadija – netoli ketvirtosios.
Tačiau gydytojai man stengėsi suteikti paskatų, kad nepasiduočiau.
– Ar patyrėte daugiau emocinių duobių? Juk dar laukė ir chemoterapija, ir gydymas spinduliais?
– Gavau viską: ir chemoterapiją, ir švitinimą, ir gydymą hormonais. Kai visa tai man buvo paskirta, palatos kaimynė juokavo: „Ištvėrėme badą, ištversime ir perteklių.“
Ištverti chemoterapiją buvo lengviau. Neramu buvo dėl gydymo spinduliais – labai jo bijojau. Dar bandžiau spyriotis – gal jo nereikia? Bet mane įtikino. Nesiginčijau – man, gydytojai, irgi nesinori, kad pacientai su manimi ginčytųsi. Prisiminiau tai, atsidusau ir nusprendžiau: nueisiu į tą švitinimą.
Po švitinimo vakare visiškai neturėdavau jėgų. Tądien, kai sulašindavo chemoterapijos vaistus, po to dar eidavau į choro repeticijas, dainuodavau, o po švitinimo nieko nebenorėdavau. Važiuodavau tiesiai į darbą, bet vakare jau nebenorėdavau nei choro, nei koncertų.
Spindulių terapija tarsi išsiurbia gyvybines jėgas, energiją – apima toks silpnumas, kad akys merkiasi, liežuvis pinasi, net pasakos dukteriai paskaityti nebesugebėdavau.
– Gavusi dozę spindulių dar skubėjote į darbą? Tuomet jūs tikrai Žana d’Ark.
– Kol gydžiausi, neėmiau nedarbingumo pažymėjimo. Jaučiausi gana gerai, be to, nesinorėjo sėdėti namuose ir galvoti apie ligą – kai galva niekuo neužimta, tų minčių tiesiog daugėja. O kai esi tarp žmonių, jautiesi reikalingas kitiems, užsimiršti.
Be to, chemoterapija man buvo lašinama penktadieniais. Pirmą dieną niekada nebūdavo sunku – po seanso esu ir į koncertą nuėjusi, ir pati su choru dainavusi. Antrą, trečią dieną būdavo stipriausia „chemijos ataka“. Po to savijauta gerėdavo.
Tik po trečio kurso chemija pradėjo stipriau mane „kabinti“. Net atsirado chemoterapijos baimė – pykinti imdavo vos pagalvojus apie ją. Kitą dieną po lašinimo būdavo bloga, negalėdavau atmerkti akių, pasukti galvos. Tuomet mane dukterys lepindavo. Savaitgalį pragulėdavau, o pirmadienį, jausdama lengvą pykinimą, kaip juokavau, lengvai nėščia, važiuodavau į darbą.
– Ar jūsų pacientės žinojo, kad sergate?
– Tos, kurios buvo susidūrusios su onkologine liga, – taip. Iš jų išgirdau daug šiltų palaikymo žodžių. Jos suprasdavo, kodėl esu su kepuraite ar turbanu. Nenešiojau peruko. Nevaikščiojau plikagalvė, bet ir po peruku nesislėpiau – jo netgi neturėjau. Kodėl? Nes nesigėdijau savo ligos ir neketinau jos slėpti.
Kai ėmė slinkti plaukai, mažoji duktė ėmė labai verkti – jai buvo jų gaila. Atėjo diena, kai plaukai pradėjo kristi kuokštais, – imi ir lieka saujoje.
Supratau, kad nėra ko laukti. Kai Teodora išėjo į mokyklą, paprašiau vyro nuskusti mane plikai.
Dar prieš tai mano draugė dizainerė Jolanta Vazalinskienė, sužinojusi apie mano ligą, pasikvietė į studiją ir pamokė, kaip rišti turbanus, paaiškino, kad reikia nešioti didelius auskarus, kurie nukreiptų dėmesį nuo veido, ir padovanojo man dvi žaismingas kepuraites.
Kai mažoji duktė grįžo iš mokyklos, jos laukiau užsirišusi turbaną. Ji labai norėjo pamatyti, kaip aš atrodau. Ir mudvi sutarėme, kad tai bus tarsi prizas. Teodora turėjo susitvarkyti kambarį, pasikloti lovą, paruošti pamokas, apsivilkti pižamą. O tada aš nusiėmiau turbaną.
Pažiūrėjusi į mane duktė pasakė, kad primenu vieno darželinuko tėtį. „Bet man plaukai ataugs, o tavo draugo tėčiui – ne“, – nuraminau ją.
Vyresnioji Elena manęs paklausė, ar neprieštarausiu, jei ji mane nupieš, – ji lanko J.Vienožinskio dailės mokyklą. Atsinešė pieštuką, pažiūrėjo į mane ir pranešė, kad dabar labai gerai matyti galvos proporcijos. Gal taip ji malšino savo stresą?
Liga man nebuvo pasaulio pabaiga. Gal ir keistas požiūris, bet aš maniau: jeigu nieko negali pakeisti, paversk tai malonumu. Visą laiką tai ir dariau.
Prisimenu, sėdėdamos chemoterapijos kabinete su moterimis svarstėme, kada ims kristi plaukai, ir kikenome: kažin ar negalima padaryti taip, kad plaukai nuslinktų tik nuo kojų ir bikinio srities?
Vienas žmogus man pasakojo, kad jis po operacijos, buvusios prieš 15 metų, palatos kaimynus linksmino anekdotais. „Žinai, – sako jis man, – tie, kurie iš mano anekdotų juokėsi, iki šiol gyvi. O tuos, kurie gulėjo nesijuokdami, mes ir palaidojome.“
– Veikiausiai teko sutikti ir tokių, kurių viltys užgesusios?
– Mačiau labai daug tokių moterų. Jos užgęsta, nes bijo, o bijo, nes neklausia. Esu įsitikinusi: jeigu bijai, klausk, naikink tas baimes, nes dalis baimių yra susigalvotos. Jeigu nesiaiškini, baimė ima vyrauti, ir žmogus iš karto pasiduoda ligai. Jeigu jis žino, dėl ko gyvena, neturi pasiduoti.
Mano programa – šokti savo anūkų vestuvėse. To ir siekiu.
– Kada padėjote tašką ir gydymas baigėsi?
– Pirmąkart tašką padėjau, kad buvo baigtas paskutinis chemoterapijos kursas.
Po jos nulėkiau pas tetą, gėriau arbatą ir visiems siuntinėjau žinutę: „Man baigėsi chemija!“
Iš vieno bičiulio sulaukiau atsakymo: „Tai reikia atšvęsti!“ Tą vakarą trankėmės per barus – išgėriau gal pusę taurės vyno ir visą vakarą šokome. Namo grįžau antrą nakties. Kitą dieną gulėjau be jėgų, nes pradėjo veikti chemoterapija. Bet buvau labai laiminga, kad ji baigėsi su trenksmu ir šokiais.
Po to dar buvo gydymas spinduliais. Kai baigėsi ir šis gydymo kursas, išvykau į sanatoriją. Tai buvo pirmas etapas, kai ligos metu nedirbau, – lankiau procedūras, ilsėjausi, daug vaikščiojau, svajojau.
Gyvenimas grįžo į vėžes. Žinoma, dabar turiu gerti vaistus, kas tris mėnesius atlikti tyrimus. Tai man liko visam gyvenimui. Bet juk gyvenu! Rankas turiu, kojas turiu, dirbti galiu, be to, man juk ne griovius kasti reikia.
– Ar akistata su vėžiu pakeitė požiūrį darbą, pacientes?
– Aš joms dažniau primenu, kad reikia tikrintis krūtis. Iki tol daugiau pabrėždavau, kaip svarbu tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio, o dabar pasakoju ir apie jį, ir apie krūtų vėžį.
Ne visos pacientės žino mano istoriją. Bet kai matau, jog reikia mano paguodos, pasakau: „Pažiūrėk į mane. Aš visa tai perėjau ir man viskas gerai.“ Tuomet joms pasidaro ramiau.
Kartais paskambina draugės ar pažįstamos – jų draugei atsitiko bėda, nustatytas vėžys, ji nežino, ką daryti, nerimauja. Pasiūlau savo pagalbą – tegu paskambina man.
Kadaise, kai pati nerimavau, prie manęs priėjo nepažįstama moteris – ji suprato, kad sergu, ir pasiūlė pagalbą. Tad dabar, jeigu moteriai reikia psichologinės pagalbos, aš su ja kalbuosi, net anekdotus pasakoju.
Liga padeda kitaip pažvelgti į gyvenimą, santykius. Ji iškelia klausimą: ar tu myli gyvenimą? Jeigu nemyli, sėdėk ir bijok. Bet jei myli – daryk viską: gydykis, eik į teatrus, koncertus, eik ten, kur turi jėgų.
Gyvenk. Tu dar turi laiko.
Padeda anksti aptikti ligą
Nuo 2003 metų veikiantis projektas „Nedelsk!“ krūties vėžį padėjo aptikti 800 moterų.
„Rožinio kaspino“ autobusėlis kasmet lankosi įmonėse, įstaigose, miestuose ir kaimuose, nutolusiuosiuose nuo onkologijos centrų. Moterims nemokamai atliekami krūtų tyrimai ultragarsiniu aparatu. Jei aptinkama požymių, leidžiančių įtarti krūties vėžį, moterys siunčiamos atlikti išsamesnių tyrimų į onkologijos centrus.
Šiame projekte dalyvaujantys medikai ir savanoriai organizuoja paskaitas apie vėžį įvairiuose Lietuvos kaimuose bei miesteliuose.
Krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga. Ji gali ne vienus metus tūnoti moters organizme, nesukeldama skausmo ar nemalonių pojūčių. Todėl svarbu reguliariai tikrintis.
