Vilniaus paliatyviosios slaugos namuose net neįtarsi, kad sunkiai sergantys žmonės čia praleidžia paskutines savo dienas. Jauku, šilta, šviesu net niūriausią dieną.
Šviesiausia patalpa – virtuvė. Lubos čia aukštos, bet šviestuvai spigina tarsi filmavimo studijoje, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas".
Daržoves pjaustanti vilnietė Irena – viena iš 30 savanorių, laisvalaikį leidžiančių slaugos namuose.
„Nors mano pagalba nėra didelė, ji reikalinga sunkiai sergantiems žmonėms“, – prisipažino ji.
Daug padeda ir savanoris Andžejus. Raumenų kalnus užsiauginęs vyras galėtų būti sunkumų kilnojimo čempionas, bet iš rankų nepaleidžia drėgnos šluostės – ja valo grindis.
Devyneri metai ir du mėnesiai – tiek Andžejus praleido už grotų ir tik dabar suprato, kad yra kažkam reikalingas. Šaltkalvio specialybę turintis vyras iš pradžių abejojo, ar ištvers slaugos namuose, bet po penkių mėnesių įsitikino, kad čia – jo vieta.
Pamatęs sunkiai sergančius žmones, kurie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, jis tapo gailestingas.
„Anksčiau nežinojau, ką tai reiškia. Kalėjime sėdėjau už smurtinį nusikaltimą. Tuomet man buvo 24 metai, maniau, kad visi man skolingi, o dabar pats noriu padėti kitiems“, – pasakojo Andžejus.
Sesuo M.Rak tiesia ranką ne tik buvusiems kaliniams. Ne vieną dešimtmetį ji guodžia, ramina, netgi juokina mirštančiuosius. Taip elgiasi ne tik ji, bet ir slaugos namų specialistai, savanoriai.
Sykį vienuolė nesuprato, kodėl visus pacientus vienu metu užklupo juoko priepuolis. Paaiškėjo, kad psichologė taiko juoko terapiją.
Lenkijoje teisininko išsilavinimą gavusi ir vienuole tapusi M.Rak iš pradžių dirbo Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos kanceliarijoje.
Ji padėjo steigti paliatyviosios slaugos ligoninę Lenkijos mieste Gožuve. M.Rak joje praleido 20 metų.
Kai kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasiūlė kongregacijai steigti paliatyviosios slaugos namus Vilniuje ne tik onkologiniams pacientams, bet ir asmenims, kuriems nedaug liko gyventi, sesuo Michaela sutiko. Nuo 2008-ųjų ji gyvena Lietuvoje.
Vienuolei M.Rak Vilnius tapo antraisiais namais, o geriausiu pavyzdžiu – garsus kunigas, teologijos profesorius Mykolas Sopočka (Michalas Sopoko, 1888–1975). Vilniuje kunigavęs teologas 2008-aisiais buvo paskelbtas palaimintuoju.
Šio kunigo vardas suteiktas Vilniaus slaugos namams, esantiems Rasų gatvėje.
– Nedaug kas išdrįsta prabilti apie savo paskutines gyvenimo dienas. Kodėl tikintiesiems tai būna lengviau? – pasiteiravau slaugos namų direktorės sesers M.Rak.
– Laisvamaniai suvokia mirtį kaip visko pabaigą, o tikintiesiems tai tiltas į amžinąjį gyvenimą.
Palydėjau daugybę mirštančiųjų, daugiau nei 5 tūkstančius. Buvimas šalia tokio žmogaus stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir tikėjimą Dievu.
– Kaip galima padėti sergančiajam, jei nebepadeda net vaistai?
– Troškimai, norai, svajonės, emocijos, atmintis – susirgus tai niekur nedingsta. Paliatyvioji slauga neapsiriboja vien medicinine pagalba.
Yra žinomos penkios stadijos, kurias aprašė amerikiečių psichologė Elisabeth Kubler-Ross. Psichologinė ir dvasinė pagalba priklauso nuo to, kokiame etape yra ligonis.
Žinia apie vėžį sukelia šoką, todėl pirmoji stadija – neigimas, antroji – bejėgiškumas, apatija, nes žmogus puola į depresiją, trečioji – agresija, net mintys apie savižudybę, žmogus kaltina save, priekaištauja Dievui, ketvirtoji – susitaikymas su savimi ir kitais, o penktoji – mirties priėmimas.
Svarbu, kad pacientas patirtų kuo mažiau fizinių ir dvasinių kančių, nebūtų pasmerktas vienatvei.
– Kokie būna paskutiniai norai? Ar įmanoma juos išpildyti?
– Mirties akivaizdoje vieni nori susitaikyti, susitikti su tais, kurių seniai nematė, kiti – grąžinti skolas, treti prisimena vaikystės svajones.
Mane sukrėtė vienas įvykis, nutikęs, kai vadovavau slaugos namams Gožuve.
Mirštantis vyras pasakojo apie sūnų, tarnaujantį Afganistane. Prieš mirtį jis troško susitikti su juo, o kareivių neišleisdavo namo.
Šiam kareiviui buvo padaryta išimtis. Kai sūnus įžengė į palatą, jo tėvas buvo nusilpęs, juodu nespėjo pasikalbėti, tik apsikeitė žvilgsniais. Tėvui pakako šios akimirkos – jis nusišypsojo ir mirė.
Kitas pavyzdys – iš Lietuvos. Neseniai padėjome 16 metų mergaitei, sergančiai plaučių vėžiu.
Ji svajojo pasivažinėti limuzinu, kurį užsisako jaunavedžiai. Paauglė norėjo, kad automobilis būtų papuoštas gėlėmis, salone skambėtų muzika, į šią kelionę susirinktų jos artimieji. Mums pavyko, nes radome rėmėjų.
O sutartą dieną mergaitės savijauta pablogėjo. Ji su tuo susitaikė: „Gerai, nevažiuosiu limuzinu. Tegu važiuoja mano artimieji – man tai suteiks dar daugiau džiaugsmo.“
Įprasta manyti, jog į slaugos namus žmonės atvyksta numirti, bet būna ir taip, kad tenka rengti vestuves.
36 metų vilnietė, kurią lankydavau namuose, augino keturiolikmetę dukterį. Suvokdama, kad greitai mirs, moteris sielojosi, kad nėra susituokusi su savo vyru. Ji norėjo ištekėti, kad po jos mirties duktė pasakytų: „Mirė mama, bet man liko tėtis.“
Santuokos sakramentas buvo suteiktas Kūčių vakarą, jaunoji vilkėjo vestuvinę suknelę, šoko valsą. Tai buvo puiki šventė. Nors medikai įspėjo, kad liko vos keli mėnesiai, ji dar gyva.
Tai pavyzdys, kaip tikėjimas ir meilė gali padėti įveikti vėžį. Jeigu ligonis jaučiasi apleistas, jam trūksta šilumos, jis miršta kur kas anksčiau.
– Ar prisimenate stebuklų, kurie baigiasi pasveikimu?
– Prisimenu Gožuve sutiktą jauną lenkę. Rugpjūtį ji ketino ištekėti, bet likus keliems mėnesiams iki vestuvių buvo nustatytas vėžys. Dėl ligos vestuvės buvo atidedamos. Tai truko dvejus metus. Moteris taip nusilpo, kad gulėdama lovoje neturėdavo jėgų ranka nubaidyti musės. Turėdavome ją maitinti, vartyti, kad neatsirastų pragulų.
Jos sužadėtinis ryte skubėdavo į darbą, o vakare – pas ją, į palatą, tada grįždavo į namus kelias valandas numigti. Tai tęsėsi kelias savaites.
Kartą eidama koridoriumi išgirdau jų pokalbį. Vyras maldavo: „Marlena, tuokimės.“ Ji sutriko: „Ką tu kalbi? Aš mirštu.“ Vyras buvo atkaklus: „Gerai, bet tu mirsi kaip mano žmona.“
Mes iškėlėme vestuves, suradome orkestrą, paruošėme vaišes. Po vestuvių jaunoji sutvirtėjo, vėliau išvyko namo. Sužadėtinio meilė ją prikėlė iš ligos patalo.
Medicininiu požiūriu sunku paaiškinti, kas atsitiko, bet iki šiol ši moteris jaučiasi laiminga, kartu su vyru augina dukterį.
Kur kas liūdniau, kai ligonis niekam nerūpi. Prisimenu, kaip 21 metų moteris griebdavo į rankas telefoną, surinkdavo numerį, tačiau niekas neatsiliepdavo. Ji skambindavo savo draugui. Sužinojęs, kad mergina sunkiai serga, vaikinas nuo jos pabėgo.
Kartą suradau to vyro telefono numerį, jam paskambinau: „Ateik, ji kasdien tavęs laukia. Ateik ir pabūk šalia.“ Vyras teisinosi, kad jam nereikia lavono, jis nori susirasti kitą.
Neabejoju – ši mergina dar galėjo gyventi, vėžys nebuvo agresyvus, bet ją atstūmęs vyras palaidojo paskutinę viltį. Ji mirė iš meilės.
Visų slaugos namų paskirtis – neatstumti mirštančiųjų, sveikiems žmonėms toks bendravimas taip pat naudingas, nes jie dar kartą įsitikina, kad yra reikalingi.
104
Tiek ligonių nuo šių metų pradžios gydėsi Vilniaus paliatyviosios slaugos namų stacionare.
