Ketvirtadienio vakarą sostinės centre ji atidarė jau antrą žaliavalgių restoraną „Raw42”. Pasak jos, gyvo maisto idėjos lietuviams tampa vis labiau priimtinos ir vis daugiau žmonių ima patys gaminti, ieškoti naujų sveikų receptų, galvoja, ką deda į burną.
Nepaisant to, jai kasdien tenka susidurti su cinikais, kurie net neparagavę termiškai neapdoroto maisto tikina, kad jis labiau skirtas žolėdžiams, o ne žmonėms. Tačiau į tokias kalbas Gražina numoja ranka. Neva norint pakeisti mitybos įpročius, pirmiausia reikia pakeisti mąstymą – antraip neverta net pradėti.
Apie gyvo maisto sąvoką Gražina išgirdo viename visiškai su mityba nesusijusiame seminare, kur dalyvavusi lektorė suplakė žaliąjį kokteilį ir pagamino sezamų sėklų pieno. „Pabandžiau iš smalsumo. Tuomet domėjausi ajurveda, makrobiotika. Norėjau pakoreguoti mitybą, tačiau neradau sau tinkančio ir patinkančio varianto. Žalias maistas man atrodė labai unikalus, paprastas ir sveikas“, – pasakoja ji.
Tuomet jos nuolatinės kompanionės buvo įvairios peršalimo ligos - kosulys, sloga ar sinusitas kamuodavo nuolat. Galiausiai Gražina suvokė, kad norėdama būti sveika ji pirmiausiai turi pakeisti mitybos įpročius.
„Turbūt visi mes gimėme visavalgių šeimose, todėl normalu, kad tie įpročiai per dieną nepasikeičia. Perskaičiusi vieną iš Viktorijos Butenko knygų nustebau, kiek energijos turi žalėsis – joje moksliškai kalbama apie tai, kad morkos lapuose yra daugiau maistingų medžiagų negu pačioje morkoje. Tai mane labai nustebino ir privertė domėtis labiau“, – šypsosi Gražina.
Pasak specialistų, žaliavalgystė į kiekvieno gyvenimą turi ateiti palaipsniui. Staiga nusprendus atsisakyti iki šiol valgytų produktų gali būti sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o naujas pasirinkimas neteiks jokio malonumo. Gražina tai pat prisipažįsta, kad susipažinusi su mitybos teorija iš savo valgiaraščio turėjo išbraukti nemažai mėgstamų patiekalų.
„Negalėjau patikėti, koks platus gali būti maisto racionas, tačiau, prisipažinsiu, pradžioje nebežinojau, ką valgyti“, – juokiasi pašnekovė.
Ji ragina nesivadovauti kitų sukurtomis taisyklėmis, o susigalvoti jas patiems. Šiandien moters racione žalias maistas užima maždaug 90 proc. viso suvalgomo maisto. Retkarčiais ji leidžia sau produktus ir virti, ir kepti. „Maistas turi teikti malonumą. Jeigu save prievartausime griežtomis taisyklėmis – nieko gero iš to nebus. Turi būti pusiausvyra“, – įsitikinusi ji.
Tiems, kurie norėtų paragauti žaliavalgių maisto, tačiau nežino, nuo ko pradėti, Gražina siūlo pirmiausia išbandyti tradicinius lietuviškus ar kokius kitus mėgstamus patiekalus, kurie pagaminti pagal žaliavalgiškos mitybos principus.
Baltoji mišrainė, šaltibarščiai, įvairios sriubos, sumuštiniai, lazanija ar net sušiai – tokius patiekalus galima rasti gyvo maisto restoranų valgiaraščiuose. „Tol, kol žmonės patys neparagauja, sunku paaiškinti, kad žalias maistas tai nėra tik kokie nors obuoliai ar žalios bulvės. Žaliavalgiai gali valgyti viską – svarbus tik paruošimo būdas“, – patikina Gražina.
Tačiau žaliavalgių virtuvėje nėra pieno, miltų, kiaušinių – juos pakeičia kiti maisto produktai. Pavyzdžiui, kai kurie makaronai daromi iš cukinijų, pienas – iš migdolų, majonezas – iš saulėgrąžų sėklų ir panašiai.
Klientai neretai įvertina žaliuosius kokteilius, į kurių sudėtį įeina pačių pasirinkti vaisiai ir žalumynai. Obuolys, bananas, uogos (tinka net šaldytos), sauja špinatų arba saulėgrąžų daigų. Viską sutrynus iki vientisos masės gaunamas kokteilis. „Jei dieną pradėsite nuo tokio gėrimo, pamatysite, kaip ilgainiui susitvarkys virškinimo sistema, atsiras daugiau energijos – juk tokią vitaminų dozę gaunate!“ – sako Gražina.
Paklausta, ar sunku lietuvius pripratinti prie naujovių, gyvo maisto šalininkė šypteli – įtikinėti čia nieko nereikia. Pasak jos, tie, kas nori išbandyti ką nors nauja – išbandys, o kitų ji nė nesistengia perauklėti.
Esą visada atsiras skeptikų, kurie neigs viską, ką patys daro kitaip. „Pavalgę riebaus, sunkiai virškinamo maisto žmonės aptingsta, tampa mieguisti. Tuomet nori labiau nori nusnūsti nei dirbti toliau. Maistas turi teikti energijos, o ne ją atimti“, – įsitikinusi ji.
Tačiau Gražina pabrėžia, kad norint gyventi sveiką maistą nebūtina maitintis tik žaliu maistu. Tiems, kurie domisi, ji siūlo bent kelis kartus per savaitę valgyti tokį maistą, pavyzdžiui, darbo dienomis valgyti žaliavalgiškus pietus, o savaitgaliais maitintis taip, kaip norisi. „Nereikia savęs prievartauti. Kuo daugiau gyvo maisto organizmas gauna, tuo mažiau nori apdoroto“, – sako ji.
Vegetarizmas, veganizmas, o juo labiau žaliavalgystė neretai siejama su tam tikromis religinėmis bendruomenėmis. Galbūt todėl netradicinis mitybos būdas kelia dviprasmiškas asociacijas. „Stengiamės atskirti tikėjimo dalykus, mitybos prasme neišpažįstame jokios religijos, tiesiog norime maitintis sveikai. Tai nėra kažkokia sekta, tai sveikas gyvenimo būdas. Tikrai nenorime supriešinti žmonių. Kiekvienas renkasi tai, kas jam patinka“, – sako Gražina.
Pasak jos, pereinant prie žaliavlgystės svarbu viską daryti palaipsniui. Mitybą per dieną pakeisti sunku, todėl patarimas čia paprastas: vienus produktus reikia mažinti, o kitų imti valgyti daugiau nei įprastai. Jos teigimu, kai kurie sako, kad, štai, valgo viską ir jaučiasi sveiki. Tačiau greičiausiai tokiam žmogui pasisekė, jog jis turi gerus genus, jo iš prigimties gera imuninė sistema.
„Žaliavalgystė padeda ir sunkiai sergantiems pasijusti geriau. Suprantu, kad tai nauja, o kas nauja - neretai ir nepriimtina, tačiau juk pabandyti galima, tiesa?“ – tikina pašnekovė ir ragina visus bent pabandyti.
