Įgimtas Isaaco nejautrumas skausmui jo tėvams prilygsta didžiausiam košmarui. Pasak mažylio tėvų, pirmieji jo gyvenimo metai buvo ypač sunkūs, kadangi vaikas dažnai tyčia trenkdavosi veidu į stalą, stengdavosi nukristi ir kitaip susižaloti, mat tai skausmo nejuntančiam vaikui atrodė it tikra pramoga. Nesuvokdamas, kokią žalą daro savo kūnui, Isaacas ne kartą bandė prisiliesti prie įkaitusios viryklės ir netgi yra tyčia sudaužęs puodelį tik tam, kad su šukėmis supjaustytų sau rankas.
Šiurpu, pamanytumėte. Tačiau vaikui, kuris nežino, kas yra saugu, o kas – pavojinga, tai prilygsta žaidimui. Tėvai nėrėsi iš kailio ieškodami gydymo būdų, bet visos jų viltys sudužo, kai medikai pareiškė, kad tokia genetinė būklė tiesiog nėra pagydoma. Vienintelis patarimas, kurį davė gydytojai – išmokyti Isaacą atpažinti skausmą, net jei jis šio ir nejaučia.
Nepaisant to, kad Isaacas supranta, jog turėtų labai skaudėti, kai tėvelis netyčia užmina jam ant kojos, mažylis nesuvokia, kad, pavyzdžiui, katino glaustymasis jokio pavojaus nekelia.
Isaaco tėvai užtikrindami mažylio saugumą ir gerovę savo atžalą prižiūri 24 valandas per parą. O priežiūros skausmo nejaučiantiems vaikams reikia neįtikėtinai daug: pasitaiko atvejų, kai mažamečiams tenka šalinti visus dantis, mat šie bando nusikąsti liežuvį ar net pirštus.
