Daugiau kaip 40 pasaulio šalių robotų sistemos „Da Vinci“ kasdien atlieka apie 1200 chirurginių procedūrų ir šios technologijos dažnai pranoksta kitus chirurginius gydymo būdus. Kokie svarbiausi robotų chirurgijos pranašumai ir jos taikymo galimybės? Apie tai – pokalbis su Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovu Mindaugu Jievaltu.
– Kokiose chirurgijos srityse „Da Vinci“ robotai taikomi efektyviausiai?
– Prieš kelis dešimtmečius išpopuliarėjusi laparoskopinė chirurgija (ji nuo klasikinės skiriasi tuo, kad nereikia prapjauti ir atverti pilvo sienos norint pasiekti organą) padėjo sumažinti operacijų metu daromus pjūvius ir sutrumpinti reabilitaciją po jų.
Tačiau toks operavimo būdas nepadeda, kai būtinas nepriekaištingas tikslumas, kai ligonių patologija yra nepatogioje vietoje, pavyzdžiui, dubenyje, stemplėje ar širdies zonoje.
Chirurgai, dirbdami laparoskopiniais instrumentais, kuriuos valdo už pilvo ertmės ribų, savo veiksmus stebėdami monitoriuje, praranda natūralų riešo vikrumą.
Naudodamiesi „Da Vinci“ technologija gydytojai turi puikų, dešimt kartų padidintą trimatį operacinio lauko vaizdą, todėl jie viską idealiai mato, o dirba specialiai tokioms operacijoms sukurtais nepriekaištingai tiksliais instrumentais.
Per daugiau nei 10 metų robotų chirurgija prasiskverbė į daugiau medicinos sričių nei laparoskopija per 25 metus.
Šiuo metu „Da Vinci“ sistemą daugiausia taiko urologai, tačiau ją atrado ir ginekologai, pilvo ir krūtinės ląstos chirurgai.
Pažangiausiose pasaulio vėžio klinikose net 90 proc. prostatos operacijų atliekamos naudojant robotus.
Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau kaip 70 proc. gimdos vėžiu sergančių moterų operuojamos taip pat pasitelkiant šią technologiją.
Atliekant gimdos šalinimo operaciją pacientės netenka mažiau kraujo, mažiau jo reikia perpilti, sumažėja komplikacijų, ligonės greičiau sveiksta.
Širdies chirurgijoje robotai irgi pranoksta įprastą gydymą. Taip operuodami gydytojai lengviau išsaugo vožtuvą, o tai pagerina širdies veiklą, susitraukimų jėgą, sumažėja vožtuvų veiklos sutrikimo rizika.
Žodžiu, daugelyje sričių „Da Vinci“ robotai smarkiai lenkia tradicinius ar kitus minimaliai invazinius chirurginius metodus.
– Bet Lietuvoje tų robotų vis dar neturime. Gal jau laikas įdiegti šias pažangias gydymo sistemas ir mūsų šalyje?
– Lietuvos chirurgijoje tai būtų didžiulis žingsnis į priekį. Daugelyje Europos šalių šios technologijos jau naudojamos. Iš Rytų Europos pirmieji 2006 metais robotais pradėjo operuoti Čekijos medikai. Šiandien šalyje, turinčioje 10 mln. gyventojų, naudojami aštuoni robotai.
Manau, Lietuva galėtų turėti bent du tris tokius robotus.
Prostatos vėžio gydymo rezultatai – tiek taikant atvirąją, tiek laparoskopinę, tiek robotų chirurgiją – yra vienodi.
Tarp šių trijų gydymo metodų galime dėti lygybės ženklą. Bet pooperaciniai rezultatai po robotų chirurgijos yra daug geresni, nei operuojant pirmaisiais dviem būdais. Išsaugoma ir šlapimo sulaikymo funkcija, ir pakankama lytiniams santykiams erekcija.
Kodėl? Nors laparoskopija ir yra minimalus invazinis gydymo būdas, naudojant robotų chirurgijos instrumentus operacijos būna daug tikslesnės, jų metu mažiau kraujuojama – tai lemia geresnius tiek operacinius, tiek pooperacinius rodiklius.
Būtent po robotų operacijos žmogus greičiau grįžta į kokybišką visavertį gyvenimą. Ir tai ne tuščios kalbos, o klinikiniais tyrimais ir kelerių metų patirtimi pagrįstos išvados.
– Ar šių sistemų Lietuvoje neturime dėl didelės jų kainos?
– Įprasta teigti, kad ši technologija yra labai brangi. Tačiau šiandien tokių operacijų kaina mažėja. Pasaulyje robotų chirurgija tampa norma, tad ir mes neturėtume atsilikti nuo pažangos ir bendrųjų gydymo tendencijų.
Būtina ieškoti ir rasti tam lėšų. Esu įsitikinęs, kad mūsų biudžetui tai tikrai įkandama suma.
