Nebylios ligos patyliukais ardo kepenis

Susirgus ūmiu kepenų uždegimu, iš karto tampa aišku, kad sustreikavo kepenys - tuomet pagelsta akių obuoliai, oda, patamsėja šlapimas, padidėja temperatūra. Blogai pasijutęs žmogus puola ieškoti pagalbos.

Lėtinės kepenų ligos yra klastingesnės. Jų pradžia - be jokių požymių. Žmogus nejaučia skausmo, nes kepenyse nėra skausmo receptorių. Skausmas nėra būdingas lėtinėms kepenų ligoms, kol jos nėra įsisenėjusios.

Manoma, kad maždaug penki iš šimto gyventojų gali sirgti steatoze - tai būklė, kai kepenys ima riebėti. Dažniau jis užklumpa žmones, kenčiančius dėl nutukimo, cukrinio diabeto, didelio kraujospūdžio, medžiagų apytakos sutrikimų.

Kepenų ląsteles pamažu žaloja ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Dažnai praeina ne vieneri metai, kol išsivysto steatozinis hepatitas, o po to - ir kitos sudėtingos komplikacijos.

Kepenims pavojingi ir hepatitų virusai. Lėtinio kepenų uždegimo žmogus gali ilgai nejausti, o jo laiku negydant, gresia kepenų cirozė arba kepenų vėžys.

Todėl labai svarbu laiku diagnozuoti kepenų ligas.

Kepenims labiausiai pavojingi virusai - hepatitų B ir C. Ypač pavojingas hepatitas C, kuris gali sukelti kepenų cirozę arba vėžį.

Tačiau nustatoma vos 20 proc. visų lėtinio hepatito C atvejų, nes žmonės nejaučia jokių negalavimų, jie neįvertina savo rizikos faktorių, kad galėjo užsikrėsti šia liga.

Ja užsikrečiama perpilant kraują. Lietuvoje riziką užsikrėsti patyrė žmonės, kurie iki 1993 metų šalyje buvo kraujo donorais arba jiems buvo perpilta kraujo.

Susirūpinti turėtų ir tie, kuriems buvo atliktos didelės chirurginės intervencijos su kraujo perpylimais.

Rizika užsikrėsti padidėja ir asmenims, vartojantiems intraveninius narkotikus.

Lėtiniai hepatitai plinta ir tarp žmonių, kurie darosi tatuiruotes, veriasi auskarus įstaigose, kurios tai atlieka nenaudodamos vienkartinių instrumentų. Šie žmonės gali sirgti lėtiniu hepatitu ir to nežinoti.

"Ar žinote cholesterolio kiekį savo kraujyje? Ar žinote gliukozės rodiklį?" - tokiais klausimais daugelyje Europos klinikų šeimos gydytojas pradeda pokalbį su pacientu.

Lygiai taip pat reikia žinoti ir kepenų fermentų, vadinamųjų transaminazių aktyvumą kraujyje.

Daugelyje pasaulio šalių žmonės yra raginami atlikti kraujo tyrimus, kurie parodo kepenų fermentų aktyvumą. Tai parodo, ar pažeistos kepenų ląstelės, ar ne.

Hepatitų virusai taip pat aptinkami tiriant kraują.

Pasitikrinti kepenų veiklą pravartu bet ir tiems, kurie nieko nejaučia - kaip žinia, skausmo nebuvimas dar nėra geros sveikatos ženklas.

Ypač susirūpinti reikėtų nutukusiems žmonės, kuriems gresia didesnė kepenų suriebėjimo rizika. Lietuvoje tokių žmonių yra ne mažiau nei kitose šalyse - iki 15 proc. gyventojų.

Kepenų fermentų aktyvumo rodiklį vertėtų žinoti ir tie, kuriems nustatytas medžiagų apykaitos sutrikimas. Dėl jo vystosi abdominalinio tipo nutukimas, kai riebalai kaupiasi pilve ar pilvo ertmėje.

Lėtinės kepenų ligos gali varginti ir tuos pacientus, kuriems yra nustatyti lipidų apytakos sutrikimai bei padidėjęs cholesterolio, trigliceridų kiekis kraujyje.

Didesną riziką, kad gali suriebėti kepenys, patiria ir žmonės, kuriems nustatytas didelis kraujospūdis, cukrinis diabetas.

Nėra stebuklingų vaistų nuo kepenų suriebėjimo - tiesiog reikia mažiau valgyti, daugiau judėti.

Jeigu hepatitus B, C ar kitas ligas galima gydyti medikamentais, tai kepenų suriebėjimą turi įveikti pats žmogus, keisdamas savo gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, bent 2-3 kartus per savaitę būtina aktyviai pasportuoti.

Norint apsaugoti kepenų ląsteles nuo riebalų sankaupų, reikia rinktis maistą, kuriame yra daug maistinių skaidulų. Todėl ant stalo turi būti daug šviežių vaisių, daržovių ir mažai angliavandenių, kuriuos organizmas lengvai pasisavina ir paverčia riebalais.