Po kelerių metų dar labiau pablogėjęs regėjimas priverčia įsigyti naujus, stipresnius akinius. Dauguma visą gyvenimą nuolankiai taip ir daro.
Tačiau yra ir kita išeitis. Apie silpstantį regėjimą kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Oftalmologijos centro vadovu Pauliumi Rudalevičiumi.
– Gydytojau, ar su amžiumi silpstantis regėjimas – liga?
– Nors daugelis žmonių šį reiškinį vadina būtent taip, tai nėra tiesa. Silpstantis regėjimas – ne liga, o tiesiog fiziologinė būsena. Sulaukus vyresnio amžiaus ima žilti plaukai, sąnariai tampa nebe tokie lankstūs, o akys su metais irgi „pavargsta“ ir deramai nebeatlieka savo funkcijos. Ši būsena vadinama presbiopija ir ją išgyvena visi, dažniausiai įkopę į penktąją dešimtmetį. Simptomai labai paprasti ir visiems panašūs: nuo akių ima tolti įprastas darbinis atstumas; vaizdas, kuris visą gyvenimą buvo ryškus, tampa „išplaukęs“. Skaityti jau norisi ne iš įprasto 30–40 cm atstumo, o atitraukti tekstą toliau. Šis reiškinys progresuoja – po kelerių ar keliolikos metų ryškiam vaizdui išlaikyti jau nebepakanka ir rankų ilgio.
Norint suprasti, kodėl tai vyksta, reikia žinoti pačią akies sandarą. Akis yra pailgo ovalo formos (panašiai kaip kiaušinis). Fiziologiškai akis yra supaprastintas teleskopas, turintis du lęšius. Vieną jų – rageną – mes matome. Tai – skaidri medžiaga, dengianti akį. Už jos yra rainelė, akiai suteikianti spalvą. Jos viduryje matomas juodas vyzdys. Už jo yra antrasis akies lęšis, vadinamas lęšiuku. Per rageną ir lęšiuką perėjęs vaizdas lūžta ir yra nukreipiamas į akies dugną – tinklainę. Pastarojoje esantys milijonai receptorių gautą informaciją paverčia nerviniais impulsais ir siunčia į smegenis. Vaizdą matome būtent smegenyse, o akis tampa tik kameros objektyvu – aplinkos analizatoriumi ir informacijos registratoriumi.
Mūsų „teleskopas“ ypatingas tuo, kad pats gali keisti savo laužiamąją galią, išreiškiamą dioptrijomis. Ragenos laužiamoji galia visą gyvenimą išlieka tokia pati. O štai lęšiukas yra elastingas ir gali keisti savo laužiamąją galią. Kai žiūrime į tolį, jis atsipalaiduoja ir suplokštėja; jei žvilgsnį sutelkiame arti, lęšiukas automatiškai įsitempia, išsigaubia (įvyksta akomodacijos refleksas) ir iš arti į akį patenkančius šviesos spindulius užlaužia stipriau. Sulig metais lęšiukas standėja ir pamažu praranda elastingumą. Jo judesių amplitudė pamažu, bet užtikrintai mažėja ir lęšiukas šviesos spindulių nebegali užlaužti tiek, kiek reikia. Žinoma, tai nenutinka per dieną, tačiau pamažu žmogus ima nebematyti iš taip arti, kaip anksčiau. Akiai prireikia pagalbos – akinių arba kontaktinių lęšių. Po kurio laiko, lęšiukui ir toliau standėjant bei nebesugebant deramai atlikti savo funkcijų, pirmieji akiniai arba lęšiai pakeičiami stipresniais ir taip toliau.
– Kitaip tariant, ši pagalba nėra tobula?
– Pasireiškus presbiopijai, akiniai yra tik dalinė išeitis, nes jie veiksmingi tik tam tikru atstumu – pavyzdžiui, 30-ies centimetrų. Žiūrint iš pusmetrio, šie akiniai jau nebepadės – nepakaks jų laužiamosios galios. Tad vidutiniam nuotoliui reikia kitų akinių. O jei žmogui dar reikia ir akinių žiūrėti į tolį, susidaro trys poros. Visus nešiotis su savimi tikrai nėra labai patogu, be to, akiai vis silpstant, reikia keisti visas tris poras (jau nekalbant apie tai, kad akiniai lūžta, yra pametami ir pan.).
Kontaktinius lęšius toleruoja ne visi žmonės. Ypač vyresnio amžiaus, kai akis tampa sausesnė, lęšis ją ima erzinti. Su lęšiais privalomi lašai akis dar labiau sausina. O jei žmogus nebemato iš arti, jam ir patį lęšį įsidedant kyla daug problemų.
– Kokia galėtų būti alternatyva?
– Implantuojami lęšiai. Per paprastą, iki pusvalandžio trunkančią operaciją savo darbo nebeatliekantis žmogaus lęšiukas pašalinamas ir vietoj jo implantuojamas dirbtinis. Anksčiau dirbtinis lęšis pagerindavo žmogaus regėjimą į tolį (iš arti jam vis vien reikėdavo akinių), o dabar yra naujos kartos lęšiukai – daugiažidininiai.
Išrastas prieš maždaug 30 metų ir visą šį laiką tobulintas, dabar savo savybėmis šis lęšis beveik nenusileidžia tikram žmogaus lęšiukui. Jį implantavus, žmogus (visiškai nepriklausomai nuo amžiaus) gali išmesti visus savo akinius – jų jam nebeprireiks. Tiesa, šie lęšiukai tinka ne visiems. Tarkim, jei pažeista akies tinklainė (receptoriai neveikia taip, kaip turėtų) ar nervinės skaidulos, kartais tenka netgi atkalbinėti šiuo klausimu pasidomėjusius ir daugiažidininio lęšiuko implantacijos norinčius pacientus. Vyresnio amžiaus žmonėms akių operacija kartais būna negalima dėl kitokio pobūdžio veiklos sutrikimų, pavyzdžiui, silpnos širdies.
Šių lęšiukų savybės gali būti parinktos labai individualiai – pagal kiekvieno asmeninius poreikius, pomėgius ir pageidavimus. Užtat prieš operaciją su žmogumi išsamiai pasikalbama apie jo gyvenimo būdą, darbą, pomėgius ir norus. Šiuo metu daugiažidininis lęšis Lietuvoje jau yra implantuotas daugybei pacientų (daugiausia kataraktos atvejais) ir praktiškai visi labai patenkinti rezultatais.
Tiems žmonėms, kuriems prieš kurį laiką jau buvo implantuotas paprastas lęšis, šį daugiažidininį lęšį taip pat įmanoma implantuoti. Jei operuojamos abi akys, patartina, kad tarp operacijų praeitų kuo mažiau laiko (savaitė, dvi) – svarbu, kad smegenys iš abiejų akių gautų vienodą informaciją. Kartais, jei pirmosios akies operacija praeina puikiai, antroji akis gali būti operuojama ir po trijų dienų.
– Skamba kaip išsigelbėjimas. Ar šis lęšiukas turi trūkumų?
– Iš technologinės pusės – ne. Bet, kaip jau minėjau, jis tinka ne visiems. Šio lęšiuko negalima implantuoti pažeistą akies tinklainę, ar regos nervą turintiems žmonėms. Tačiau jei tyrimais nustatoma, kad lęšiukas jums tinka, jį implantavus galėsite pamiršti, kad turėjote akių problemų, ir vėl džiaugtis puikiu regėjimu.
