- Ar iš tiesų moterų nevaisingumas gerokai dažnesnė problema, nei vyrų nevaisingumas?
- Tai yra netiesa. Remiantis pasauline statistika, moterų nevaisingumas siekia 30-40 procentų, vyrų nevaisingumas – 30 procentų, dar 20 procentų sudaro abiejų partnerių nevaisingumas, o likę 10 – 20 procentų yra neaiškios kilmės nevaisingumas. Vertinant mūsų vaisingumo centro duomenis, iš visų procedūrų, kurios buvo atliktos praėjusiais metais, 43 procentai buvo dėl vyrų nevaisingumo.
- Ar tiesa, kad kontraceptikus vartojanti moteris sunkiau pastos arba visai negalės pastoti ateityje?
- Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių mitų, ir kas keisčiausia, populiarus ir tarp medikų. Iš tiesų, nors kontraceptikų vartojimas per pastaruosius kelis metus sumažėjo beveik ketvirčiu, nevaisingumas kiekvienais metais nenumaldomai auga. Tad jau vien šis faktas tai paneigia.
Galima remtis ir moksliniais argumentais. Atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirtos populiacinės moterų grupės, ilgai vartojusios įvairius kontraceptikus ir nevartojusios niekada. Abiejų grupių moterų laikas nuo planavimo pastoti iki pastojimo visiškai nesiskyrė.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra specifinė moterų grupė, turinti nevaisingumo problemą dėl hormoninių sutrikimų - tai policistiniu kiaušidžių sindromu sergančios moterys. Šių moterų laikas po kontraceptikų vartojimo iki pastojimo yra žymiai trumpesnis nei tų moterų, kurios kontraceptikų nevartojo.
- Kalbama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros turi neigiamą poveikį moters sveikatai. Ar tikrai taip yra?
- Tai vėlgi yra mitas, nes nei vartojami vaistai, nei apvaisinimo procedūros neturi ilgalaikio žalingo poveikio moterų sveikatai. Tačiau priežastis, sukėlusi nevaisingumą, gali būti susijusi su tam tikrų ligų rizika. Pavyzdžiui, moterys, kurios yra nevaisingos dėl tam tikrų hormoninių sutrikimų, turi padidintą riziką sirgti kiaušidžių, gimdos gleivinės ar krūtų vėžiu. Tačiau, kaip minėjau, tai neturi nieko bendro nei su procedūra, nei su vaistais, kurie yra skiriami gydant nevaisingumą.
- Ar galima atidėlioti vaiko planavimą vėlesniam amžiui, tikintis, kad pagalbinio apvaisinimo dėka pastoti gali ir vyresnės moterys?
- To daryti tikrai nepatarčiau. Žiniasklaida, nuolatos rašanti apie tai, kaip vaikų susilaukė 50-ties ar dar vyresnio amžiaus moterys, labai prisideda prie neteisingos nuomonės formavimo. Iš tiesų vaisingumas yra absoliučiai susijęs su moters amžiumi. Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus yra iki 50 procentų, tuo tarpu moterims virš 40 metų – jau tik 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims – tik 5-6 procentai. Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų. Kūdikį planuoti rekomenduojama iki 30-ties metų, nes tada yra didžiausios galimybės pastoti.
- Interneto portaluose diskutuojančios moterys tikina, kad atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą iš pirmo karto pastoti nepavyks – reikia bent dviejų ar kelių procedūrų. Kaip yra iš tiesų?
- Tai irgi yra netiesa. Nemaža dalis moterų – apie 25-30 procentų - pastoja po pirmos procedūros.
- Ar verta kartoti dirbtinio apvaisinimo procedūrą, jei po pirmos procedūros pastoti nepavyko?
- Tikrai taip. Suminis rezultatas atlikus kelias procedūras yra didesnis nei rezultatas po pirmos procedūros. JAV buvo tirta apie 250 tūkstančių moterų grupė, kurios per 5 metus atliko analogišką kiekį pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Moterų iki 30 metų amžiaus grupėje suminis pastojimo rezultatas buvo 78 procentai, tuo tarpu, kaip minėjau, toje pačioje amžiaus grupėje tikimybė pastoti po 1 procedūros siekia 50 procentų. Tačiau su amžiumi pastojimo tikimybė bet kokiu atveju mažėja.
- Ar po pagalbinio apvaisinimo procedūros gimsta „kitokie“ vaikai?
- Visada sunku nuspėti, ko žmonės tikisi ir ką jie turi omenyje sakydami „kitokie“. Kitokie galbūt todėl, kad jie tikrai labai ilgai laukti, labai mylimi ir gal labiau lepinami.
Jei baiminamasi didesnės apsigimimų rizikos, tai jos tikrai nėra. Tiesa, po tam tikrų labai sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, intracitoplazminės spermatozoido injekcijos („ICSI“), esant labai žymiems vyro spermos pakitimams, smulkiųjų anomalijų ar tam tikrų organų sklaidos trūkumų gali būti 1-2 procentais daugiau. Daugiausia tai yra inkstų, šlapimo takų, lytinės sistemo organų ir širdies bei kraujagyslių pakitimai, bet tai, kaip minėjau, tėra mažosios anomalijos.
Tačiau reikėtų nepamiršti, kad šios procedūros taikomos ne visai sveikiems žmonėms, turintiems tam tikrų sutrikimų.
Dažnai manoma, kad po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai irgi bus nevaisingi ir jiems reikės taikyti tas pačias procedūras. Realybė paneigia ir šį mitą. Nevaisingumas nėra paveldimas. Jei jūsų mama sunkiai pastojo, visiškai nereiškia, kad taip bus ir jums. Pavyzdžiui, pirmoji mergaitė, gimusi po pagalbinio apvaisinimo procedūros, kuriai dabar yra 35-eri, pati sėkmingai pastojo ir pagimdė 2 sveikus vaikus.
