Šiandien Galvanauskai savo gyvenimo neįsivaizduoja be aktyvaus judėjimo, rašo "Lietuvos ryto" žurnalas "Gyvenimo būdas".
Neseniai vykusiame dešimtajame „Danske Bank“ Vilniaus maratone prie jųdviejų prisidėjo abi dukterys – Inga (30 m.) ir Lina (27 m.). Visi kartu jie įveikė 40 kilometrų nuotolį, kiekvienas – po 10 kilometrų.
Tiesa, Gintautas planavo nubėgti 42, Leta – 21 kilometrą, tačiau kaip tik tuo metu Vilniuje viešėjusi Londone gyvenanti jų duktė Inga su seserimi nutarė bėgti drauge su tėvais. Tada buvo nuspręsta dalyvauti tik estafetėje.
– Ar ilgai treniravotės šiam bėgimui?
Gintautas: Aš bėgioju visą gyvenimą, o pastaruosius dešimt metų – ypač aktyviai. Bent du tris kartus per savaitę įveikiu po 10–18 kilometrų. Neabejingos sportui ir Inga su Lina, tačiau jos renkasi trumpesnius atstumus.
Jeigu būtų norėjusios įveikti bent pusę maratono atstumo, būtų privalėjusios tam specialiai ruoštis. O 10 kilometrų nesunkiai gali nubėgti kiekvienas bent kiek sportuojantis žmogus.
Leta: Aš taip pat bėgioju tris keturis kartus per savaitę, tačiau renkuosi trumpesnius maršrutus. Turiu savo mėgstamą, kurio nekeičiu jau kelerius metus, nes jis yra saugus, vakarais apšviestas, o tai aktualu, kai gyveni netoli Nemenčinės miškų.
Gintautas: Neturiu sau išsikėlęs tikslo bėgioti kasdien. Bet kai aplinkybės ir darbo grafikas leidžia, kasdien minu dviratį – 20 kilometrų į darbą ir atgal. Per tą laiką išgirstu visas dienos aktualijas – per ausinuką klausausi BBC žinių.
Leta: O aš ausinuko nemėgstu. Kai pabandžiau bėgioti klausydamasi muzikos, supratau, kad man ji ne padeda, o trukdo. Kai girdi ritmą, norisi į jį pataikyti, o kvėpuoti juk reikia tolygiai.
– Šiemet Vilniaus maratonas prasidėjo rekordu – prie starto linijos stojo apie 10 tūkstančių dalyvių. Tiek bėgikų iki šiol Lietuvoje nėra buvę nė vienoje bėgimo šventėje. Ar tai reiškia, kad bėgimas tampa savotiškai madingas?
Gintautas: Nesakyčiau, kad tai mada. Tiesiog žmonės suprato, kad bėgimas gali būti puikus poilsio ar išsikrovimo būdas – nereikia daug investicijų ir yra prieinamas kiekvienam. O Vilnius apskritai bėgikams labai patogus – turime Vingio parką, takus palei Nerį, aplink miestą yra miškų.
Sveikai gyvensenai visas pasaulis skiria vis daugiau dėmesio. Bėgimas užsienyje yra tapęs kone norma: turi laisvo laiko – persirengi ir bėgi. Nieko nebestebina, kai į komandiruotę vykstantis žmogus tarp būtiniausių daiktų įsimeta ir bėgimo batelius.
– Taip užsidegę kalbate apie bėgimą, jog atrodo, kad rytoj pat tai išbandysiu. Manote, kad visiems žmonėms vienas kitas kilometras bėgte gali suteikti malonumą?
Gintautas: Tikrai taip nemanau. Bėgimas tinka ir patinka ne kiekvienam. Bet judėti būtina kiekvienam žmogui. Neabejoju, kad daugiau pasiekia tie, kurie sugeba ne tik daug dirbti, bet ir kokybiškai pailsėti.
Leta: Kai Gintui pasiūliau lankyti šokių pamokas, jam tai nepasirodė patraukli mintis, tačiau repeticijas lankėme penkerius metus. Todėl manau, jog verta bandyti kuo daugiau judėjimo formų vien tam, kad suprastum, kuri tau teikia daugiausia džiaugsmo.
– Jūsų namuose atidaręs šaldytuvą, matyt, nesunkiai atspėtum, kad čia gyvena sveikuoliai?
Leta: Maždaug prieš dešimt metų atradome įdomios literatūros apie maisto produktų derinimą. Nuo tada tai tapo irgi savotišku mūsų šeimos pomėgiu. Viena duktė yra vegetarė, kita mėsos valgo labai mažai, mes su Gintu kol kas – visavalgiai.
Nors stengiamės galvoti apie tai, ką dedame į burną, mūsų valgiaraštyje nėra griežtų taisyklių. Tikrai svečiuose iš lėkščių nemetame bulvių košės, jei ji patiekta su mėsos kepsniu.
Tačiau ant mūsų pusryčių stalo nerasite sumuštinių.
Jau ne vienus metus kasryt valgome kruopų – avižų, miežių, kviečių košes. Jos ruošiamos be druskos, pieno ir sviesto. Tiesiog išverdu vandenyje – paprasta ir greita.
Gintautas: Nevadinčiau mūsų šeimos sveikuoliais. Bet dabar restoranuose paruoštas maistas dažnai man yra per sūrus.
Leta: Vakarieniauti taip pat stengiamės sveikai. Po įtemptos dienos grįžęs į namus atsipalaiduoji ir tuomet kyla pagunda persivalgyti – juk maistas teikia didžiulį malonumą. Štai tada svarbu nepadauginti.
– Jau kelerius metus gyvenate dviese. Ar namai netapo tušti, kai juos paliko dukterys? O gal kaip tik atradote naujų spalvų tarpusavio santykiuose?
Gintautas: Kai Inga ir Lina pradėjo gyventi atskirai, atrodo, kad tik dar labiau suartėjome su jomis. Visai kita bendravimo kokybė. Vieni kitų labai pasiilgstame.
Tačiau dabar galiu pasakyti: anksti kėlęs nesigailėsi. Nors vedžiau būdamas 26 metų, o Letai tuomet buvo 23-eji, toks mudviejų amžius tais laikais nebuvo laikomas per jaunas santuokai. Netrukus gimė dukterys, todėl šiandien sakau: „Vaikai užauginti, o mes – dar jauni.“
Tai suteikia laisvę. Dabar sau galime leisti beveik viską. Nors paprastai savaitgaliai būna suplanuoti, juos planuojame laisvai, taip, kaip norime abu. Vasarą – dviračiai, baidarės, teniso turnyrai.
Žiemą slidinėjame ir stengiamės nepraleisti svarbių kultūros renginių. Ypač mėgstame operą ir įvairios muzikos koncertus.
– Ar jūsų draugai taip pat mėgsta aktyvų laisvalaikį ir yra tokie pat užkietėję mėgėjiško sporto propaguotojai kaip ir judu?
Gintautas: Su daugeliu išties aktyviai leidžiame laiką. Bet ne su visais.
Turime draugų, su kuriais bendraujame ne vieną dešimtmetį.
Apie juos žinome viską – kuo jie gyvena, kaip sekasi jų vaikams.
– Trisdešimt metų kartu ne tik „pase“ – kartu praleidžiate atostogas, savaitgalius. Kartu bėgiojate, kopiate į kalnus, kartu mokėtės šokti. Turite atsakymą į klausimą, kodėl jums taip gerai pavyksta?
Gintautas: Ne visada buvo lengva. Kai beveik šešerius metus dirbau Vilniuje, o šeima gyveno Kaune, buvo nelengvas metas. Dirbau banke, žmona – Kauno klinikose, namie augo paauglės. Buvome pavargę.
Bet tada supratome, kad santykius reikia kurti, ir jei atsiranda koks blogumas, jis pats savaime nepraeis.
Būtina išsiaiškinti, kas slegia, ir tada ieškoti išeities iš susiklosčiusios nemalonios situacijos.
Nelaikau mūsų šeimos išskirtine santykių prasme. Viskas mums ėjosi daugmaž natūraliai. Todėl tie trisdešimt metų šiandien neatrodo kažkoks nuopelnas.
