B.Dainio įsitikinimu, Lietuvoje atliekama dar nedaug transplantacijų, nors ir daugėja žmonių, sutinkančių paaukoti savo artimųjų organus, tačiau kitose šalys organų persodinimo operacijos atliekamos dažniau, persodinami retesni organai, operacijos sudėtingėja.
„Lietuvoje 1970 metais buvo persodintas inkstas, 1987 metais – širdis, vėliau kepenys, ragena, širdies plaučių komplektas, vis dėlto Lietuvoje neatliekama itin plačiai pasaulyje paplitusių transplantologinių operacijų“, – pastebi profesorius.
Neatliekamas galūnių persodinimas
Lietuvoje neatliekamos galūnių (rankų, kojų) transplantacijos, nors šalyje labai daug žmonių, kuriems amputuotos galūnės. Profesoriui neduoda ramybės situacija, kai nedaromi eksperimentai su galūnių persodinimu: „Tokioms operacijoms reikia nuodugnaus pasiruošimo, kad specialistas išlavintų įgūdžius, turėtų daugiau praktikos.“
Gydytojo teigimu, medikai turi praktikuotis, tačiau nesiima tokių sudėtingų operacijų: „Reikia mėginti pirmiausia prisiūti vieną ranką, vėliau – kitą.“ Galūnių prisiuvimo operacijos daromos Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, tačiau Lietuvoje tokio pobūdžio operacijos neatliekamos.
Žmonės galvoja, kaip laidos mirusįjį be veido
Yra įvairiausių situacijų, kai žmonės praranda dalį ar visą veidą. Pasaulyje atliekamos veido persodinimo operacijos, o Lietuvoje apie tai nekalbama, tik giriamasi esamais pasiekimais. Gydytojo teigimu, reikia ruošti žmones, kad šie būtų pratinami prie minties, jog gali būti persodinama ne tik širdis, inkstai ar kepenys, bet ir mirusiojo galūnės, gimda, galiausiai – veidas.
Lietuvoje gausu plastinės operacijos specialistų, tačiau jie, gydytojo teigimu, nelinkę imtis sudėtingų ir nepelningų operacijų. Tai tokia sritis, kur operacijos ne tik sudėtingos, varginančios, bet ir komplikuotos.
„Lietuvoje organų donorystė skynėsi kelią ganėtinai ilgai, o prakalbus apie veido persodinimą, pirmiausia visiems kyla mintis, kaip kūną reikės laidoti be veido, nesusimąstant, kad ši kūno dalis galėtų grąžinti kitą žmogų į visavertį gyvenimą. Norinčių mirusįjį kremuoti taip pat nėra daug. Todėl reikia spręsti ne tik donorystės, bet ir etnines, kultūrines problemas“, – svarstė jis.
Vakarų šalyse didelis dėmesys skiriamas transplantacijos plėtojimui. Nuo įvairiausių ligų sutrikusį žarnyną keičia persodintas. Lietuvoje toks ligonis labai dažnai gydomas vaistais, jungiamas prie lašelinių, kol galiausiai numiršta.
Šeimas gelbėtų gimdos, sėklidžių transplantacijomis
Vakarų šalyse šeimas išgelbėja gimdos ir sėklidžių transplantacijos: „Šiuo metu tik implantuoju silikoninį testikulą (sėklidę) – dėl grožio, kad vyras galėtų pasipuikuoti prieš partnerę ir nejausti psichologinio diskomforto.“
Vis dėlto Lietuvoje neatliekamos itin reikalingos sėklidžių ir kiaušidžių transplantacijos. Po įvairiausių uždegimų ir mechaninių pažeidimų praradę sėklides vyrai tampa nevaisingi, todėl sėklidžių persodinimo operacijos leistų žmonėms džiaugtis visaverčiu gyvenimu.
„Vakarų šalyse taikomi keli sėklidžių persodinimo būdai. Vyras gali gyveni visavertį gyvenimą ir su viena sėklide. Štai būna, kad sūnui persodinama tėvo sėklidė, tad jis gali susilaukti vaikų, džiaugtis gyvenimu šeimoje“, – apie pasaulyje daromas testikulų persodinimo operacijas pasakojo urologas.
Moterys taip pat susiduria su didžiulėmis problemomis – nevaisingumu, gimdos sutrikimais, kartais gimdos pašalinamos. „Motinos atiduoda dukroms gimdas tam, kad jos susilauktų savo atžalų. Švedijoje persodinus gimdą moteris susilaukė palikuonių“, – kitų šalių pasiekimais džiaugėsi gydytojas.
