Būdamas šešiolikos Matas susirgo pūline angina, kuri komplikavosi meningoencefalitu – galvos smegenų uždegimu.
Ūmiai įsisiautėjusi liga suparalyžiavo vaikino kūną iki kaklo – Matas galėjo pajudinti tiktai galvą. Sutriko įvairių, taip pat ir dubens organų, veikla. Matas pats negalėjo nei šlapintis, nei tuštintis.
Po mėnesio kaunietis atsistojo ant kojų, po pusantro pradėjo vaikščioti. Jo kūnas po persirgtos ligos tvirtėjo, išskyrus viena – dubens organų funkcijos taip ir liko pažeistos.
Mato žarnyne visai neliko peristaltikos – žarnynas nesugeba varyti turinio, o turinį sulaikantis išangės raukas tapo nekontroliuojamas. Lygiai toks pat nekontroliuojamas tapo ir šlaplės raukas.
„Pajutęs, kad noriu šlapintis, aš turiu per minutę atsidurti tualete – kitaip kelnės bus šlapios. O jei užsimanau tuštintis, į tualetą turiu suskubti dar greičiau“, – pasakojo Matas.
Jaunas vyras neslėpė – daugybę kartų jis nespėjo į tualetą. Daugybę kartų jo skruostai degė iš gėdos.
Blogai būdavo ir naktį – jis neretai pabusdavo šlapioje lovoje.
Toks gyvenimas labai vargino Matą, tačiau medikai ilgai jam niekuo negalėjo padėti. Kaunietis metus nešiojo sauskelnes, po to pradėjo naudoti specialius vyriškus įklotus. Tačiau ir vienos, ir kitos priemonės nesuteikė saugumo jausmo – kelnės likdavo pažymėtos.
Pamažu Matas įgudo gyventi atidžiai stebėdamas, kiek skysčių išgeria, kiek maisto suvalgo. Kur nors išsiruošdamas iš namų jis gerai apskaičiuoja kelionės laiką ir galimą poreikį apsilankyti tualete.
Jaunas vyras pastebėjo, kad poreikį šlapintis ir tuštintis lemia net tokie dalykai kaip oro temperatūra ar fizinis aktyvumas.
„Turiu nueiti ten anksčiau nei pajusiu poreikį. Pajutęs, kad reikia į tualetą, turiu ten atsidurti tą pačią minutę“, – pasakojo kaunietis.
Dėl šlapinimosi jis patiria ir kitą problemą – vyras ne tik nesulaiko šlapimo, bet ir nepilnai pasišlapina. Dėl to gali prasidėti pūslės uždegimas, tad tenka imtis nelabai malonios procedūros – pašalinti šlapimą spaudžiant pūslę.
Matas neslėpė – visos šios bėdos sutrikdė asmeninį jo gyvenimą. Kolegiją baigęs jaunas vyras neturi galimybės laisvai pasirinkti darbą, nes jo organizmo sutrikimai gali būti nesuprantami darbdaviams. Tad dabar Matas darbuojasi padėdamas savo tėvams.
Jaunam kauniečiui viltis įsižiebė sužinojus apie naują pagalbos metodą – kryžmens nervo stimuliaciją. Matas tapo vienu iš dviejų pirmųjų pacientų, kuriam Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų medikai išbandė šį metodą.
Kryžmens nervo stimuliatorius kauniečiui kol kas prijungtas laikinai, tačiau jis jau šiek tiek palengvino gyvenimą – vyras pajuto galįs geriau kontroliuoti ir šlapinimąsi, ir tuštinimąsi, o šlapimo pūslė ėmė toleruoti didesnį šlapimo kiekį.
Per tris bandomąsias savaites tris kartus buvo pabudęs ir žarnynas.
„Dabar reikia apsispręsti, ar verta implantuoti stimuliatorių visam laikui“, – sakė kaunietis.
Dubens organų funkcijų sutrikimai apkartina gyvenimą ne vienam žmogui.
„Šių sutrikimų priežastys ne visada žinomos. Kartais dubens organų veikla sutrinka dėl traumų. Dažniausiai taip nutinka moterims, patyrusioms sunkų gimdymą, tarpvietės plyšimą ar po ginekologinių operacijų.
Kartais sutrikimai išsivysto persirgus nervų sistemos infekcija, o kartais jų priežastis lieka nežinoma“, – aiškino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų proktologas docentas Paulius Žeromskas.
Medikai siekia grąžinti pacientus į normalų gyvenimą, atlieka sudėtingas rekonstrukcines dubens organų operacijas, tačiau neretai tai nepadeda.
Viena naujų vilčių – kryžmens nervo stimuliacijos metodas.
„Panašiu principu veikia širdies stimuliatorius, tik šiuo atveju elektrodai paliekami greta kryžmens nervų, esančių dubenyje už kryžkaulio.
Pradėjus stimuliuoti nervus, atkuriamos dubens organų funkcijos. Šis metodas tikrai veikia, bet įdomiausia – niekas negali paaiškinti jo veikimo principo“, – sakė P. Žeromskas.
Šiandien pasaulyje jau implantuota daug tokių stimuliatorių. Lietuviai medikai turi nemažai pacientų, kurių bėdų kitomis priemonėmis išspręsti negali, tad toks stimuliatorius jiems būtų didelė viltis.
Didžiausia problema – kaina, mat visa sistema kainuoja 40–50 tūkstančių litų, o toks gydymo metodas kol kas nekompensuojamas.
Kryžmens nervo stimuliaciją išbandė ir kitas pacientas, patiriantis šlapinimosi sutrikimų. Tačiau stimuliacija jam poveikio neturėjo. Stimuliatorius buvo pašalintas.
„Gydymas vyksta dviem etapais – kadangi nėra žinomas stimuliatoriaus veikimo principas, iš anksto nežinoma, kuriems pacientams jis padės.
Pirmiausia – vadinamoji bandomoji stimuliacija. Implantavus elektrodą prijungiamas išorinis stimuliatorius. Po kelių savaičių įsitikinus, kad jis veikia, implantuojamas nuolatinis stimuliatorius.
Nelieka jokių laidų – stimuliatorius valdomas iš išorės specialiu prietaisu“, – aiškino P. Žeromskas.
Tiek viena, tiek ir kita operacija yra nesudėtingos, dažniausiai atliekamos taikant vietinę nejautrą. Jau tą pačią dieną pacientas gali vykti namo.
Bandomoji implantacija buvo sėkminga tiktai Matui.
Jeigu bus patvirtintas finansavimas ir Matui bus įsodintas nuolatinis stimuliatorius, tokia procedūra bus pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Lietuvoje kasmet atsirastų 5–6 pacientai, kuriems reikėtų tokios pagalbos. Kaip jie gyvena dabar?
„Bijo išeiti iš namų – į gatvę, kiną, parduotuvę, nes baiminasi atsidurti toliau nuo tualeto. Jeigu kur nors išeina – tik su įklotais, sauskelnėmis.
Tai ne tik nepatogu, bet ir gerokai patuština ir paciento, ir valstybės piniginę. Šie žmonės dažniausiai negali normaliai dirbti, gyvena iš valstybės pašalpos, yra našta ir artimiesiems.
Jeigu jie būtų išgydyti, grįžtų į normalų gyvenimą, valstybei nebereikėtų mokėti pašalpų, nuolat kompensuoti gydymo ir kitų su nelaikymu susijusių išlaidų“, – tikino P. Žeromskas.
Išbandyti stimuliatorių siūloma ir prieš didesnės apimties operaciją dėl dubens organų funkcijų sutrikimo. Šių operacijų efektyvumas siekia 50–80 proc.
Prieš operaciją pabandžius stimuliatorių kartais paaiškėja, kad sudėtinga rekonstrukcinė operacija nereikalinga.
