„Žmonės vis skambino, norėdami su manimi pasikonsultuoti, prašydami sudaryti jiems mankštas. O štai gydytojams nebesakau, kad mano regėjimas pagerėjo dėl mankštos, nes ne iš vieno jų sulaukiau skeptiško požiūrio“, – lrytas.lt sakė 29 metų Ž. Kasparavičienė.
Jaunai moteriai ir dabar nereikia akinių, o namuose krykštauja ne tik 4-metė Paulina, tačiau ir keturių mėnesių Beatričė. Abi dukreles moteris sėkmingai pagimdė pati, nors prieš pirmąjį gimdymą gydytojai gąsdino, kad dėl trumparegystės jai būtina atlikti cezario pjūvį.
Abiturientė pristigo laiko
Ž. Kasparavičienė į pasaulį per akinių stiklus ėmė žvelgti dar būdama pradinukė – ėmė vystytis trumparegystė. Paaugusi mergina akinių su storais, minus 6 dioptrijų stiprumo, lęšiais nešioti nenorėjo, tačiau teko susitaikyti su realybe.
Kai Živilė mokėsi dvyliktoje klasėje, nusprendė atsikratyti akinių. Stimulas buvo amerikiečių autorių S. M. Beresfordo, D. W. Muriso, M. J. Aleno ir F. A. Youngo knyga „Kaip pagerinti regėjimą be akinių ir kontaktinių lęšių“.
Abiturientė, perskaičiusi šią knygą, nusprendė pagal joje aprašytą metodiką daryti pratimus akims. Tačiau ilgai šių pratimų Živilė nedarė – artėjant abitūros egzaminams, ją užgriuvo kiti rūpesčiai.
„Dabar aš suprantu, kad regėjimas tuomet jau buvo pradėjęs gerėti, tik aš to nesupratau“, – apgailestauja panevėžietė. Vėliau ji sužinojo, kad kuo jaunesnis žmogus pradeda daryti mankštą, tuo greičiau regėjimas pagerėja.
Kasdien – mankštos
Vėl prisiminti akių mankštas maždaug po 7 metų Ž. Kasparavičienę paskatino nėštumas. Tuo metu jai buvo 25 metai. Moteris jau buvo ištekėjusi, laukėsi pirmagimio.
Tačiau laukimo džiaugsmą apkartino gydytojų įspėjimas – dėl didelės trumparegystės ji natūraliu būdu pagimdyti kūdikio negalės, teks atlikti cezario pjūvį. Jei vis dėlto sumanytų gimdyti pati, moteriai gresia rimtos regėjimo komplikacijos ar net apakimas.
Ėjo ketvirtas nėštumo mėnuo, kai Ž. Kasparavičienė vėl pradėjo daryti mankštas akims pagal amerikiečių specialistų metodiką. Įsitikinti, kad ji kadaise ėjo teisingu keliu, padėjo perskaityta dar viena knyga ta pačia tema – rusų autoriaus Mirzakarimo Norbekovo „Kvailio patirtis, arba Kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių“.
Živilei ypač įstrigo šio autoriaus filosofija, kad svarbiausiai – tikėti tuo, ką darai, ir daryti tai su džiaugsmu. Jauna moteris sako, kad kasdien daryti specialius pratimus reikėjo valios pastangų. Ne veltui M. Norbekovas savo knygoje teigia, kad norint atgauti prarastą regėjimą teks taikyti „valingą emocinę prievartą savo atžvilgiu“.
Iš pradžių būsima mama akių pratimams kasdien skirdavo keliolika minučių. Pamažu šis laikas buvo ilginamas iki valandos. Moteris ne tik darė specialius mankštos akims pratimus, tačiau dėdavosi šilto ir šalto vandens kompresus, taikė šviesos ir tamsos terapiją.
Teigiamus regėjimo poslinkius panevėžietė pastebėjo po maždaug 40 dienų kasdienės akių mankštos. Įsitikinti, kad regėjimas gerėja, Ž. Kasparavičienei padėjo M. Norbekovo knygos gale išspausdinta regėjimui patikrinti skirta lentelė, kurioje surašyti įvairaus dydžio žodžiai. Juos perskaityti moteriai darėsi vis lengviau.
Gydytojai žiūri skeptiškai
Kai pirmajam nėštumui einant į pabaigą ji apsilankė pas akių gydytoją, ši nusprendė, kad moteris gali gimdyti pati. Tuo metu ji nešiojo perpus silpnesnius nei anksčiau, 3 dioptrijų stiprumo akinius.
„Štai šitie akiniai – mano paskutiniai. Brangių nebepirkau, nes nuolat reikėjo stipresnius akinius keisti į silpnesnius – gerėjant regėjimui, senųjų akinių nešioti negalima“, – lrytas.lt pademonstravo ir dabar be akinių visavertį gyvenimą gyvenanti panevėžietė.
Gimus dukrai Paulinai, Ž. Kasparavičienė kurį laiką dar darė pratimus, tačiau prisipažįsta tiek pastangų nebedėjusi. Nors regėjimas nebegerėjo, tačiau ir trumparegystė nepradėjo vėl progresuoti.
Tuo panevėžietė įsitikino ir pernai, kai laukdamasi antrosios dukrelės, vėl nuėjo pas akių gydytoją. „Akytės kiek pasilpusios“, – tarstelėjo gydytoja, paaiškinusi, kad Ž. Kasparavičienei reikėtų nešioti -1,75 dioptrijos stiprumo akinius. Tuomet moteris paaiškino, kad jos regėjimas ne tik kad nenusilpęs, tačiau netgi žymiai pagerėjęs, nei buvo anksčiau.
Vis dėlto daugelis medikų, su kuriais Ž. Kasparavičienei teko bendrauti, skeptiškai vertino galimybę tokiu būdu gydyti trumparegystę. „Gydytojai nelabai domisi naujovėmis. Žino vieną teoriją ir viskas. Pavyzdžiui, dažnai sako, kad trumparegystė paveldima, nieko nepadarysi“, – medikų požiūriu nusivylė panevėžietė.
Ją nustebino ir vieno gydytojo komentaras laikraščiui aprašius jos trumparegystės išsigydymo istoriją – neva taip negali būti: jei užaugusios kojos nepavyksta sumažinti, tai ir trumparegystės neišeis sumažinti. „Bet juk akių ląstelės atsinaujina“, – sako daug apie trumparegystę skaičiusi moteris.
Tokių pat trumparegių, kaip kad ji pati anksčiau buvo, susidomėjimo ir pagalbos prašymų panevėžietė po straipsnio sulaukė ne vieno.
Vieni prašė jos sudaryti programą, kokius ir kaip reikia daryti pratimus. Šiems Ž. Kasparavičienė tegalėjo patarti patiems perskaityti minėtas amerikiečių ir ruso knygas, pasiieškoti informacijos internete. Kiti džiaugėsi, kad panevėžietei pasisekė atsikratyti akinių, tačiau patys prisipažino neturintys tiek valios.
Ž. Kasparavičienė žada ir vėl pradėti daryti mankštas akims. Moteris nori, kad jai pasaulis taptų dar ryškesnis nei dabar.
Padėjo pakilti iš duobės
Panevėžietės Ž. Kasparavičienės istorija nenustebino Arūno Maliausko, M. Norbekovo patirtį jau kelerius metus perduodančio Lietuvos žmonėms. Šis Maskvos „Žmogaus autoredukcijos instituto“ atstovas Lietuvoje sako, kad M. Norbekovo sistema susidomėjo maždaug prieš dešimtmetį.
A. Maliauskas atvirai prisipažįsta, kad tuomet buvo atsidūręs visiškoje duobėje – praradęs darbą, šeimą, užsidaręs nuomojamame bute.
„Nesėkmės užgriūdavo viena po kitos, aš kaltinau visus, tik ne save“, – tuometį gyvenimą prisimena vyriškis. Situacija kardinaliai pasikeitė, kai draugai jam pasiūlė nueiti į dėstytojos Valentinos Ilizarovos iš M. Norbekovo instituto vedamus kursus. Po 3–4 dienų paskaitų pirmąkart po ilgo laiko A. Maliauskas užmigo kaip kūdikis – iki tol jį kankino nemiga.
Net pats netikėdamas, kad taip gali būti, A. Maliauskas ėmė keistis, pasikeitė ir jo gyvenimas. Dabar penkiasdešimtmetis vyriškis neslepia esąs laimingas ir stengiasi įgytą patirtį perduoti kitiems.
Gydytojai dirba tarsi autoservise
„Mokome, kaip būti sveikam ir laimingam“, – lrytas.lt trumpai paaiškina lektoriumi tapęs ir kursus visoje Lietuvoje organizuojantis A. Maliauskas. Jo teigimu, netgi per 7–10 dienų, kiek trunka kursai, jų dalyvių regėjimas dažnai 1–2 dioptrijomis pagerėja, nors pagrindinis dėmesys skiriamas kitiems dalykams.
„Juk sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Reikia ieškoti, kodėl akys silpnėja“, – sako A. Maliauskas. Vyriškis įsitikinęs, kad atsiradusi trumparegystė tik įspėja, kad žmogus turi rimtesnių fizinės ir dvasinės sveikatos problemų. „Visos ligos atsiranda nuo mūsų emocijų. Nėra paveldimų ligų. Mes iš savo artimųjų paveldėjame tik įpročius, gyvenimo būdą“, – įsitikinęs savo gyvenimą 180 laipsnių kampu pakeitęs vyriškis.
Jo nuomone, tradiciniai gydytojai žmones gydo tarsi autoservise – kur vieni meistrai keičia ratus, kiti ardo variklį. O juk žmogus – tai visuma. „Mes ieškom platesnės negalavimų priežasties“, – paaiškina sveikatingumo kursų ir vasaros stovyklų organizatorius. Pasak A. Maliausko, nė vienas skalpelis nepadės, jei rakštis sieloje – ją pirmiausia reikia gydyti.
