Nors miokarditas yra viena dažniausių staigios suaugusiųjų mirties priežasčių, jis gali būti diagnozuotas bet kokiame amžiuje – serga net kūdikiai ir vaikai. Pastariesiems ši liga netgi pražūtingesnė nei suaugusiems. Moterims miokarditas statistiškai diagnozuojamas pusantro karto dažniau nei vyrams. Dažniau šia liga suserga prastai besimaitinantys, didelius fizinius krūvius patiriantys asmenys, taip pat nėščiosios ar neseniai pagimdžiusios moterys.
Apie miokarditą ir būdus apsisaugoti nuo šios ligos kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja kardiologe Greta Radauskaite.
– Kodėl žmonės suserga miokarditu – kokios dažniausios priežastys?
– Šios ligos priežastys įvairios. Pagal tipą miokarditas skirstomas į infekcinį ir neinfekcinį.
Infekcinį miokarditą sukelia bakterijos, virusai, pirmuonys. Dažniausi ligos sukėlėjai yra gripo, herpeso virusai, ŽIV, adenovirusai, borelijos (sukelia Laimo ligą), mikoplazmos ir kt. Miokarditu dažniau serga tie asmenys, kurie serga sisteminėmis ligomis – sarkoidoze, reumatoidiniu artritu, sistemine raudonąja vilklige, tirotoksikoze, kitomis autoimuninėmis ligomis, kurių metu organizme susidaro antikūnai prieš savus organus. Dar viena ligos sukėlėjų grupė – įvairios toksinės medžiagos: švinas, smalkės, kai kurie antibiotikai, chemoterapiniai preparatai, kokainas, amfetaminas, kai kurių gyvačių, vabzdžių nuodai. Širdies raumens pažeidimą taip pat gali sukelti šilumos smūgis, hipotermija ar radiacija.
– Kokie simptomai signalizuoja apie miokarditą?
– Miokarditas gali būti švelnios formos ir besimptomis, tad žmogus kartais net nežino, kad juo serga – tai nustatoma tik atlikus tyrimus (tarp visų miokardito atvejų kliniškai nepasireiškusi liga praeina iki trečdaliui susirgusiųjų). Vis dėlto dažniausiai liga pasireiškia nespecifiniais simptomais: bendru silpnumu, nuovargiu, pakilusia temperatūra, sąnarių skausmais bei širdies nepakankamumą rodančiais požymiais – širdies ritmo sutrikimais, dusuliu, blauzdų tinimu, kritusiu kraujospūdžiu, skausmu krūtinėje. Žaibinio miokardito pirmoji išraiška gali būti kardiogeninis šokas ar net staigi mirtis. Miokardito negydant, gali plėstis širdies ertmės ir vystytis lėtinis širdies nepakankamumas. Tokiems pacientams laikui bėgant gali prireikti širdies transplantacijos.
Miokarditą reikėtų įtarti atsiradus minėtiems simptomams, jei prieš 1–2 savaites sirgote virusine ar bakterine infekcija, jei jums nustatyta autoimuninė liga, neseniai buvo įsisiurbusi erkė, dirbate su cheminėmis medžiagomis, vartojote širdį pažeidžiančius medikamentus.
Diagnozuoti miokarditą labai sunku net ir patyrusiems gydytojams. Įtarus šią ligą, galima atlikti elektrokardiogramą, širdies echoskopiją, krūtinės ląstos rentgenogramą (kuri gali rodyti širdies išsiplėtimą), kraujo tyrimą (ieškoma uždegimo požymių, širdies raumens pažeidimo rodiklių). Taip pat kartais tenka atlikti širdies biopsiją – įdūrus specialia adata, tyrimui paimamas mažas širdies raumens gabalėlis.
– Ar yra kokių nors profilaktinių priemonių, apsaugančių nuo miokardito ar bent jau sumažinančių ligos riziką?
– Pirmiausia miokardito profilaktikai būtų galima priskirti savalaikį infekcijų gydymą. Todėl susirgus visuomet reikėtų kreiptis į medikus, kad, esant reikalui, būtų paskirtas tinkamas gydymas antibakteriniais ar antivirusiniais vaistais, neiti į darbą ir kuo daugiau ilsėtis. Taip pat reikėtų vengti kontakto su pavojingomis cheminėmis medžiagomis, nevartoti narkotinių medžiagų ir nepersikaitinti saulėje. Asmenims, kuriems jau nustatyta autoimuninė liga, bei tiems, kurie gydomi širdį pažeidžiančiais medikamentais, kartą per metus (esant reikalui, ir dažniau) turėtų būti atliekama elektrokardiograma bei širdies echoskopija. Vasarą padidėja pavojus gamtos mylėtojams, nes ypač suaktyvėja įvairūs vabzdžiai, erkės. Einant į mišką, derėtų vilkėti šviesių spalvų drabužius ilgomis rankovėmis, mūvėti tinkamą avalynę, naudoti vabzdžius atbaidančius repelentus.
Esant miokardito ūminei stadijai, griežtai draudžiama sportuoti – įrodyta, kad fizinis aktyvumas didina širdies pažeidžiamumą ir staigios mirties tikimybę. Aktyvi fizinė veikla nerekomenduojama bent jau pirmuosius du ligos mėnesius.
