Lietuvos medicininių tyrimų laboratorijų specialistai per pastaruosius dvidešimt metų žengė milžinišką žingsnį įsisavindami moderniausias technologijas. Tačiau net ir šiais laikais pacientų ištyrimo kokybė yra gana pažeidžiama - tereikia pabandyti sutaupyti, pavyzdžiui, reagentų sąskaita. Tuomet sumokėtume brangiausią - sveikatos - kainą.
Apie pacientams nematomą medicininių tyrimų laboratorijų darbą
kalbėjomės su Vilniaus universiteto (VU) ligoninės Santariškių klinikų
Laboratorinės medicinos centro direktore prof. habil. dr. Zita Aušrele
Kučinskiene.
- Lietuvos laboratorinės medicinos draugija, kuriai vadovavote beveik trisdešimt metų, vienija per 200 laboratorijų. Kaip jos keitėsi mūsų valstybei atkūrus nepriklausomybę?
- Laboratorinės medicinos specialistai sugebėjo pasiekti aukščiausius
pasaulio laboratorinės medicinos standartus. Vienas iš ryškiausių gerų
pokyčių pavyzdžių - VU ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės
medicinos centras, kuriame pavyko įrengti šešias modernias medicininių
tyrimų laboratorijas, vyksta mokslo tiriamasis ir pedagoginis darbas.
1981 metais pradėję dirbti tik ką pastatytose Santariškių klinikose
teturėjome du monokuliarinius mikroskopus ir fotoelektrokolorimetrą -
prietaisą, leidžiantį matuoti gliukozės, cholesterolio, baltymų ir kitų
medžiagų kraujyje koncentraciją.
Tuo metu buvo sunku patikėti, kad palyginus greitai kraujui, šlapimui,
ląstelėms ir kitoms organizmo medžiagoms ištirti naudosime robotų,
lazerių bei kitas naujausias technologijas.
Dabar laboratorinė diagnostika tapo daug tikslesnė, labai išsiplėtė
tyrimų spektras. Sėkmingai įdiegėme molekulinius virusų tyrimus, kurie
būtini diagnozuojant virusines infekcijas, atliekant audinių ir organų
transplantacijas, taip pat galime ištirti rečiausias kraujo grupes,
nustatyti retus baltymus, vaistų koncentraciją ir kitus duomenis.
Ypač sudėtingas technologijas naudojame kraujo ligų diagnostikoje, kai
tiriame ląstelių paviršiaus receptorius.
Modernūs analizatoriai ir reagentai iš esmės atvėrė naujas galimybes ne
tik diagnozuoti sudėtingiausias ligas, bet ir tiksliai kontroliuoti
gydymo procesą, efektyviau dirbti prevencinį darbą.
- Ar tokios naujos tyrimų technologijos pasiekė ir šalies regionuose veikiančias laboratorijas?
- Be abejo, modernizacija pirmiausia prasidėjo pagrindinių šalies
gydymo įstaigų laboratorijose. Dabar didžiuosiuose miestuose -
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje - galima atlikti
tikrai daug įvairių laboratorinių tyrimų, tačiau ypač sudėtingais
atvejais tenka tyrimus atlikti sostinėje.
Kitas kelias - ėminiai sudėtingiems tyrimams atvežami į centrines
laboratorijas, o atsakymai gydytojus greitai pasiekia internetu.
Mažesnių gydymo įstaigų laboratorijos irgi įdiegia naują įrangą. Šeimos
gydytojai minimalius laboratorinius tyrimus jau gali atlikti savo
kabinete ar prie paciento lovos. Išsiplėtė ir privačių laboratorijų
veikla.
Visoms pagrindinėms laboratorijoms neracionalu įdiegti visus
sudėtingiausius tyrimus - tai labai brangiai kainuojančios
technologijos. Jeigu nesusidaro būtinas tyrimų skaičius, nebegalima
užtikrinti jų kokybės. Todėl net ir turtingų šalių geriausios
laboratorijos nesiekia diagnozuoti visų ligų. Tam steigiami retesnių
tyrimų centrai. Štai kuriai nors paveldimai ligai diagnozuoti Europoje
gali užtekti tik vienos laboratorijos.
Prieš dvidešimt metų suformavome laboratorinių tyrimų plėtros Lietuvoje
politiką. Sutarėme, kad šalyje būtina sukurti stiprų tyrimų centrą, kad
žmonėms pagalbos nereikėtų ieškoti užsienyje.
Dabar labai svarbu, kad gydytojai žinotų ir paaiškintų pacientams,
kokius sudėtingus medicininius tyrimus galime atlikti. Tada informuotas
žmogus gali nuspręsti, kaip elgtis tuo atveju, kai valstybė jam
reikalingo tyrimo negali kompensuoti.
- Laboratorinių tyrimų technologijos itin sparčiai vystosi. Ar apkrauti darbu gydytojai spėja sekti naujienas, kad efektyviai pasinaudotų naujausiomis diagnostikos galimybėmis?
- Esu įsitikinusi, kad rimtai dirbantys gydytojai yra išsamiau
susipažinę su moderniais tyrimais ir juos gali taikyti praktikoje.
Be abejo, klasikiniai tyrimai liko, tačiau ištyrimo metodai gerokai
patobulėjo. Pavyzdžiui, vienu metu buvo primirštas C - reaktyviojo
baltymo tyrimas, parodantis uždegimą. Dabar jis įgavo lyg ir „antrąjį
kvėpavimą“: atliekamas labai jautraus C - reaktyviojo baltymo tyrimas.
Net ir miokardo infarktas gali būti diagnozuotas remiantis šiuo tyrimu.
Lietuvos laboratorinės medicinos draugijos nariai nuolat supažindina su
naujovėmis kitų medicinos sričių specialistus.
Laboratorijoje dirbantis medikas dažnai lieka šešėlyje, nors gydančiam
specialistui daug ką gali paaiškinti ir apie diagnozę, ir numatyti
prognozes. Tereikia naudotis visomis galimybėmis.
- Daugiau nei prieš dešimtmetį šalyje pradėjo kurtis privačios medicininių tyrimų laboratorijos, kurių dabar suskaičiuojama apie šešiolika. Kaip tai paveikė ar praturtino laboratorinės medicinos sistemą?
- Jei privačios laboratorijos sugebėjo rasti savo nišą, vadinasi, jos
yra reikalingos. Šis procesas suteikė naujų aspektų šalies laboratorinei
medicinai.
Štai privačių laboratorijų neriboja viešųjų pirkimų tvarka. Tai
suteikia laisvę greičiau įdiegti labiausiai reikalingą modernią tyrimų
technologiją ir sukurti patrauklias darbo vietas.
Sustiprėjo konkurencija. Kokybiškai dirbančioms laboratorijoms vystytis
padeda ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis profesinėmis
organizacijomis.
Turime puikių pavyzdžių, kai nuosekliai dirbusios privačios
laboratorijos sugebėjo pasiekti aukščiausius pasaulinius standartus.
Privačios laboratorijos teikia paslaugas ne tik šeimos gydytojų
kabinetams, privačioms gydymo įstaigoms, bet ir kai kurioms valstybinėms
poliklinikoms ar ligoninėms. Tai rodo, kad privatus ir viešasis
sektoriai medicinos srityje gali sėkmingai bendradarbiauti.
Tačiau svarbu išlaikyti balansą: atsižvelgti ne tik į ekonominius
rodiklius, bet ir garantuoti paslaugų kokybę ir prieinamumą pacientams.
Kai privati laboratorija rimtai dirba ir jos vadovų nevaldo komerciniai
siekiai, jokių problemų neturi būti. Tuomet visi kartu dirbame žmonių
sveikatos labui. Žinoma, tiek valstybinėms, tiek privačioms
laboratorijoms turėtų būti nustatyti visiškai vienodi kokybės
reikalavimai.
- Įvaldėme moderniausias technologijas, turime kvalifikuotus specialistus, atsirado konkurencija. Ar tikrai visos laboratorijos dabar gali užtikrinti tyrimo kokybę?
- Visos šalyje veikiančios laboratorijos yra atestuojamos. Be to, jos
privalo dalyvauti išoriniame kokybės vertinime, reguliariai išsiųsti
patikrai į užsienį kokybinius testus. Jei pastebimi nustatytų standartų
pažeidimai, privaloma tikrinti įrangą, reagentus, darbuotojų
kvalifikaciją.
Aišku, pirmiausia būtina laikyti medžiagos paėmimo taisyklių. Tyrimo
kokybei daug įtakos turi ir žmogiškasis faktorius.
Pacientui irgi būtina tinkamai pasirengti procedūrai. Ar gali būti
tikslus, pavyzdžiui, trigliceridų (riebalų) koncentracijos tyrimas, jei
žmogus prieš kraujo paėmimą prisivalgė riebaus maisto?
Prieš 20 metų teko susidurti su kai kurių laboratorijų kokybės
problemomis, kurios kilo iš noro sutaupyti. Iš klaidų pasimokyta,
viskas liko praeityje. Dabar apie pažeidimus man neteko girdėti,
pasitaiko tik nedidelių niuansų.
- Pasaulyje laboratorinės medicinos specialistai pastebi, kad vis aktyviau platinami pigūs, bet tyrimo kokybės negarantuojantys reagentai. Ar ši problema aktuali ir Lietuvoje?
- Deja, bet taip. Tai ne tik medicinos problema. Pagal viešųjų
pirkimų tvarką turėtume įsigyti pigiausius reagentus ar vienkartines
priemones. Kai kalbame apie žmogaus sveikatą, mažiausia kaina visuomet
sukelia daug abejonių.
Ar galime būti garantuoti, kad laisvosios rinkos sąlygomis neatsiras
mažiau atsakingas laboratorijos ar medicinos įstaigos vadovas, kuris
verčiamas aplinkybių ar siekdamas naudos pabandys sutaupyti tyrimų
kokybės sąskaita?
Tam tikrų pavojų galime įžvelgti. Mus dažnai ragina nepereikvoti
nustatytų reagentų kiekio, tačiau tyrimus skiria gydytojas, kuris žino,
ko reikia pacientui gydyti. Geriau iš viso neatlikti tyrimo nei
rizikuoti jo kokybe.
Tikiuosi, kad už tai atsakingi žmonės suvokia, koks pavojus pacientų
sveikatai čia slypi. Būtina aiškiai žinoti, kad yra riba, kurios
peržengti negalima net ir tuomet, kai stinga lėšų.
