Susitikimą devintą valandą ryto paskyręs Vytautas neslėpė, kad ant kojų jis būna su aušra. Sostinėje esančiame salotų bare „Mano guru“ virėjo amato besimokančiam vyrui dabar jau nesunku anksti atsikelti, nors anksčiau tai buvo beveik neįmanoma.
„Dar mokausi neakivaizdžiai suaugusiųjų vidurinėje mokykloje, o man – 34 metai. Keista, ar ne? – pradeda kalbą Vytautas ir pats atsako: – Žinoma, kad keista, kai devyniolikmetis sėdi kalėjime, o trisdešimtmetis lanko mokyklą. Bet jei žiūri į gyvenimą filosofiškai, susitaikai su tuo.“
Jei ne gebėjimas pozityviai mąstyti apie nemalonius dalykus, Vytautas galbūt verstų kaltę kitiems.
Vienintelis būdas atsikratyti praeities, kuri jo nepuošia, – nieko neslėpti ir nieko neištrinti iš savo atminties.
– Ar gatvėje atpažįstate į narkotikus įklimpusius asmenis, kuriems praverstų jūsų pagalba?
– Manau, kad taip. Priklausomybę nuo narkotikų išduoda žmogaus žvilgsnis, eisena, kūno kalba. Tie, kurie yra patyrę abstinenciją, supranta, kokia tai baisi būsena.
– Ilgai manyta, kad narkotikus vartoja degradavę žmonės. O dabar akivaizdu, kad tai gali būti kiekvieno artimas draugas, giminaitis, brolis ar sesuo. Kaip tai atsitinka?
– Priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų yra liga, turinti savo oficialų kodą ir įtraukta į ligų sąrašą.
Ji alina žmogaus sveikatą, psichiką ir socialinį gyvenimą.
Vilniaus priklausomybės ligų centre buvo surengta mano paroda. Joje demonstravau istorijas iš įvairių savo gyvenimo periodų: apie praeitį bylojo nespalvotos nuotraukos, apie dabartį – spalvoti vaizdai, o apie ateitį – ypač ryškios nuotraukos.
Kartu siekiau parodyti, kad priklausomi nuo narkotikų žmonės – tai nebūtinai asmenys, besirausiantys konteineriuose ar šiukšlynuose. Jie yra greta mūsų.
– Kada gydytojai jums nustatė tokią diagnozę?
– Kai man buvo 18 metų. Tada pirmą kartą buvau detoksikuojamas, bet tai buvo prieš mano valią.
Mano motina, kuri dabar jau mirusi, manė, kad mano liga – pasileidimas. Ji labai pykdavo ant manęs.
Žinoma, priklausomų nuo narkotikų asmenų negalima pateisinti vien tuo, kad jie yra ligoniai. Kita vertus, šie žmonės yra tokie patys kaip ir kiti – pasiilgę meilės, siekiantys būti laimingi. Jie patiria didelę dramą.
Fizinės kančios nėra sunkiausia šios ligos dalis. Manau, apie 80 proc. visų negalavimų susiję su psichika.
Sunku paaiškinti, kas mane skatino vartoti, kaip aš įklimpau. Ne veltui reabilitacijos centruose kiekvieno paciento gyvenimas analizuojamas nuo mažumės, rašomos biografijos.
Taip ieškoma priklausomybės ligos šaknų.
Ši liga prasideda ne tada, kai pradedi vartoti psichotropines medžiagas. Ji prasideda gerokai anksčiau, o esminis požymis – manipuliacinis elgesys.
– Ar tokia teorija padėjo jums išsiaiškinti, kodėl net 16 metų jus lydėjo narkotikai – beveik pusę sąmoningo gyvenimo?
– Priklausomybės liga – valios vėžys. Bėda ta, kad intelektas ir žinios nepadeda. Gali protu viską suvokti, sugebėti analizuoti savo veiksmus, bet negali sustoti vartoti narkotikų.
Skamba paradoksaliai, bet taip yra. Tai absurdiška, dramatiška, bet taip būna.
Be specialistų pagalbos, be savitarpio paramos neįmanoma įveikti priklausomybės ligos. Būtini anoniminių narkomanų susirinkimai, turi būti žmonių, stebinčių iš šalies ligonį ir jam patariančių.
Kita vertus, kuo labiau išlavėję protiniai gebėjimai, tuo stipriau veikia saviapgaulės mechanizmas, verčiantis gudrauti, ieškoti įvairių pasiteisinimų, nes turi tikslą – gauti psichotropinių medžiagų.
Tokių žmonių neįmanoma įbauginti, jie neretai degraduoja kaip asmenybės.
– Kada nusprendėte gydytis?
– Prieš porą metų. Liūdniausia, kad žmogus neretai prisipažįsta esantis priklausomas tik tada, kai būna pasiekęs dugną. Vieniems tai reiškia sugadintą sveikatą, kitiems – nutrūkusius ryšius su šeima.
Dažnai tėvai, matydami, kad jų vaikai įklimpo į narkotikus, daro meškos paslaugą.
Gelbėdami nuo pavojų neretai neleidžia jiems patirti, kokių pasekmių turi jų poelgiai.
Manau, jie turėtų leisti pasirinkti – arba gydaisi, arba išeini iš namų.
Tai žiauru, bet pilnametis turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tai – kelias į sveikimą. Kol to nebus, visi gydymo metodai bus nesėkmingi.
– Ar gali tėvai, matydami vaiko kančias, sakyti: „Ne, aš tau nepadėsiu“?
– Nė vieno tėvo širdis nėra akmeninė. Bet jei sūnus ar duktė dėl narkotikų viską išneš iš namų, bus per vėlu.
Kai narkomanas įsitikins, kad nebeliko gelbėtojų, bus priverstas nutraukti psichotropinių medžiagų vartojimą. Tik šitaip įmanoma priremti jį prie sienos.
– Kas jums padėjo atrasti sveikimo kelią?
– Dalyvavau Minesotos programoje, vėliau man padėjo pranciškonų vienuoliai, teikę dvasinę paramą buvusiems narkomanams.
Dabar mokausi virėjo specialybės. Galiu naudotis psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijomis, gaunu maitinimą, man tarpininkaujama, kad turėčiau pastogę.
– Jūsų vaikystės draugai jau yra sukūrę šeimas, turi darbą ir susiradę vietą po saule. Ar nėra skaudu, kad visa tai jums dar reikės atrasti?
– Mano gyvenimo kelias kitoks. Negaliu savęs smerkti.
Esu girdėjęs ne vieno likimo brolio prisipažinimą – jeigu ne priklausomybės liga, jis nebūtų pasiekęs dvasinių aukštumų ir dabar nekalbėtų apie moralines vertybes. Ne visiems vienodai duota.
– Svajojate studijuoti filosofiją, turite gabumų literatūrai. Iš ko paveldėjote šiuos polinkius?
– Mano tėvas buvo išsilavinęs, turėjo didelę biblioteką, kurioje kelias lentynas užėmė vaikiškos knygos.
Motina kilusi iš daugiavaikės šeimos, dirbo kirpėja. Dabar abu jau mirę. Kai jie susipažino, ji buvo išsiskyrusi ir augino sūnų.
Jį motina labai mylėjo, nes jis buvo pirmagimis.
Man buvo 10 metų, kai mirė tėvas. Tada svajojau, kad užaugęs tapsiu chirurgu, nes tėvas mirė nuo kepenų cirozės, kurios priežastis buvo hepatitas C. Tai atsitiko 1989-aisiais.
Po tėvo mirties motina palūžo, ji nemokėjo gyventi viena – nei manęs auklėti, nei savęs žiūrėti. Tada prasidėjo mano klystkeliai.
Septintoje klasėje mane paliko antriems metams, o vėliau išbraukė iš moksleivių sąrašų. Juk aš dvejus metus nelankiau mokyklos – kasryt išeidavau iš namų, bet iki mokyklos nenueidavau.
O motina nieko apie tai neįtarė – tai puikiai parodo, kad ji nesidomėjo manimi.
– O kaip atsitiko, kad prisidarėte daug skolų?
– Įklimpau į psichotropines medžiagas. Per narkotikus praradau ne tik mirusios motinos butą, bet ir dar vieną butą, kurį paveldėjau iš savo močiutės – tėvo motinos.
Mano praradimų – pilnas krepšys. Už vagystes teko pasėdėti belangėje.
Iki šiol esu skolingas apie 20 tūkst. litų antstoliams – pradedant baudomis, kurias gaudavau už važiavimą visuomeniniu transportu be bilieto, baigiant civiliniais ieškiniais už įvykdytas vagystes. Šis šleifas velkasi iš praeities, turėsiu uždirbti šiuos pinigus.
Dabar suprantu, kad galiu nedaryti naujų klaidų.
Žinoma, nėra malonu, kai susipažinęs su mergina atvirai pasakoju apie save. Kita vertus, jeigu noriu, kad būtų atleista už mano praeitį, turiu būti keliskart geresnis už kitus.
Neslėpsiu, kartais man patinka stebinti žmones – susipažįstu su naujais draugais, o vėliau jų paklausiu: „Ar žinai, kad aš sėdėjau kalėjime? Ar žinai, kad šešiolika metų vartojau narkotikus?“
Dažniausiai girdžiu atsakymą: „Negali būti, juokauji.“ Neslepiu praeities. Galvoju: jei žmonės mane myli, jie mane myli tokį, koks esu. Man svarbiau, koks esu šiandien, o ne koks buvau.
Aš daug ko išmokau ir susitaikiau su savo praeitimi. To nepakeisi.
Kada žmogus pajėgia sustoti ir nutaria nevartoti narkotikų ar alkoholio? Ar būtina pasiekti dugną? Apie tai – pokalbis su Vilniaus priklausomybės ligų centro direktoriumi Emiliu Subata (nuotr.).
– Anksčiau Lietuvoje buvo taikomas gydymas per prievartą. Ar dabar gydomi tik tie ligoniai, kurie sąmoningai pareiškia tokią valią?
– Europos Sąjungos teisės aktai neleidžia apriboti žmogaus laisvės ir gydyti jo per prievartą.
Kita vertus, sergančiam priklausomybės liga reikia tam tikro psichologinio spaudimo, sakyčiau, poveikio, padedančio greičiau apsispręsti gydytis.
Mūsų centras bendradarbiauja su Probacijos tarnyba. Sulaikius narkotikų vartotoją už kokį nors nesunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, vagystę, teismas gali jį nuteisti lygtinai.
Probacijos tarnyba gali tokį žmogų įpareigoti gydytis nuo priklausomybės ligos. Manyčiau, tai yra tam tikra prievarta.
Kita vertus, gydymas pagrįstas savanoriškumu, kai žmogus suvokia, kad priešingu atveju jam kyla grėsmė pakliūti už grotų.
– Ką darote, jeigu žmogus nutraukia gydymą?
– Jei lygtinai nuteistas žmogus nesilanko pas mus, mes kreipiamės į Probacijos tarnybą, o ji gali pasiekti, kad būtų skirta reali bausmė.
– Kas dar gali pastūmėti gydytis?
– Jei nepilnamečių tėvai piktnaudžiauja alkoholiu, vaiko teisių apsaugos specialistai gali pradėti svarstyti, ar tokia aplinka nežaloja mažamečių.
Jie gali tokiems tėvams siūlyti gydytis mūsų centre. Priešingu atveju gali būti laikinai sustabdytos ar atimtos tėvystės teisės.
Dar viena galimybė – darbdavio iniciatyva. Neseniai turėjome pacientą – autoservise dirbantį auksinių rankų meistrą. Darbdaviui trūko kantrybė dėl jo gėrimo ir jis pasiūlė: „Jei nesigydysi, būsi atleistas.“ Antrą kartą to priminti nereikėjo.
– Ar sutuoktinis taip pat gali paskatinti gydytis? Kokių klaidų jis neturėtų daryti?
– Žmogaus, piktnaudžiaujančio alkoholiu arba kvaišalais, smegenyse įvyksta tam tikrų pakitimų, todėl jo nesugeba sustabdyti nei emocijos, nei intelektas.
Jei antroji pusė priekaištauja, pyksta, nieko gera nebus. Kur kas prasmingiau pasiūlyti alternatyvą – arba rimtai gydaisi, arba skiriamės, kad netraumuotum vaikų.
Parengė Danutė Jonušienė
