Drabužiai siuvami „dailylentėms“
Mano įsitikinimas, kad svoriui kontroliuoti pakanka nesėdėti priešais televizorių su maišu traškučių ar tapti auksiniu greito maisto restorano lankytoju ėmė blėsti po truputį. Priaugusi pirmuosius 10 kilogramų ne tik kad nepuoliau į paniką, tačiau apsimečiau to nepastebinti. Baigiau universitetą, karjera klostėsi puikiai. Neturėjau laiko ir noro kankintis dietomis, o sportas niekuomet nebuvo mano mėgiamiausia veikla. Darbų ir kitokių laisvalaikio užsiėmimų - per akis.
Ūgis 173 cm, svoris tuomet jau perkopė 80 kg. Gerai, kad Lietuvoje 10 mėnesių per metus rengiamės 5 sluoksniais, taip visai nesunku paslėpti „nestandartinius“ išmatavimus. Kiek sudėtingiau vasarą, kuomet mėgaujamės šykščiais saulės spinduliais. Nusipirkti drabužių mūsų mėgstamose tinklinėse parduotuvėse, kur bent kainos nesikandžioja – jokių šansų. Nors dar nepasiekiau XXXXL dydžio, tačiau neretai tekdavo užsukti į specializuotas, gerokai išpūstų kainų, parduotuves. Frazė „neturiu ką apsirengti“ tapo ne tik moterišku juokeliu. Faktas, kad drabužiai siuvami vien „dailylentėms“ po truputį ėmė erzinti.
Mesti vyrą ar svorį?
Ėmiau skųstis, kad darosi labai sunku rasti tinkamų drabužių pasipuošti ypatingoms progoms. Vaikščiojimas po parduotuves tapo tikra kančia. Ir štai čia į „pagalbą“ ateina senos geros draugės su savo komentarais ir pasiūlymais, kaip... man reikia atsikratyti priaugtų kilogramų. Jos pataria apsilankyti pas dietologą, nes jos kolegei lengvai pavyko pusę savo svorio numesti! Kita kviečia kartu lankytis sporto klube, o trečia pasiūlo stebuklingų liekninančių piliulių. Komentarų dėl, švelniai tariant, pakitusių apimčių sulaukiau vis dažniau. Paprastai draugiškų ir atsargių, tačiau kai kurie dviprasmiai pasisakymai vertė jaustis nepatogiai.
Mano buvęs draugas pareiškė, kad turiu numesti bent 15 kg! Tik pamanyk, koks asilas! Lyg pats būtų nužengęs nuo fitneso žurnalo viršelio. Jei jau toks pasirinkimas - verčiau mesti jį, o ne kilogramus. Liūdna. Bet ne dėl svorio, o dėl netinkamam žmogui iššvaistyto laiko. Tačiau prastą nuotaiką pataiso geras, kokybiškas maistas.
Laikas bėga. Visi mano sutikti vyrai tampa puikiais draugais. Jei atsiranda koks romantiškas ryšys, jis arba greitai nutrūksta, arba įgauna keistą valstybinės paslapties formą. Imu įtarti, jog vyriškis vengia rodytis su manimi viešumoje. Ačiū geram draugui ir jo suvartotam alkoholiui, tad pagaliau išgirstu nepatogią tiesą: „pats esu kaulų rinkinys, bijau kaip reaguos mano draugai pamatę mus kartu“ ir dar: „man patinka tavo krūtys ir pilnos šlaunys, bet žmonės yra įpratę mane matyti su kitokiomis moterimis“.
„Brokuotiems“ - griežtas mitybos planas
Bala nematė tų vyrų, jų bus – ne karo metas. Bet mano jaunystė tarsi eina pro šalį, juk man vos 25-eri, o jau jaučiuosi „brokuota“. Taip, būtent „brokuota“, nes visos lietuvaitės juk gražios, ilgakojės, ilgakasės... Nieko kito man nelieka, tik pripažinti, kad esu stora ir privalau, tai pakeisti, nes tokia esu nepriimtina visuomenei. Puolu į paniką ir karštligiškai mėginu viską iš karto: dietos, sportai, piliulės...
Tokie desperatiški lieknėjimo bandymai duoda labai trumpalaikius rezultatus, o pasitikėjimas savo jėgomis menksta. Graužiuosi, kad tiek ilgai delsiau ir nepuoliau kontroliuoti savo svorio, kai jis tik pradėjo augti – prieš gerus 5-erius metus. Galiausiai susikaupiu ir apsilankau pas kadaise draugės rekomenduotą dietologę: „Ūgis 173 cm. Svoris - 86 kg. Diagnozė - I laipsnio nutukimas. Štai jūsų mitybos planas. Valgyti 3 kartus per dieną, 2 kartus užkandžiauti tarp valgymų. Maistą reikia sverti. Gerti daug vandens. Iškrovos dienos...“ ir t.t.
Sąžiningai laikiausi dietinio meniu. Šiaip ar taip niekuomet nebuvau greitojo maisto fanatikė. Tiesiog mėgau gerą maistą ir bet kuriuo paros metu. Mitybos planas reikalavo disciplinos. Tačiau ėmė berti veidą. Per tris savaites nukrito gal koks kilogramas. Labiau negu bet kada jaučiausi „brokuota“, nes buvo sunku pritapti prie draugų rato, su kuriais neretai susitikdavome pagurkšnoti vyno, ruošdavome vieni kitiems vakarienes... O aš nešina savo pasvertu maisteliu...
Prie dietos derinau ir fizinį aktyvumą – nepasiteisinus sporto salei, ieškojau patinkančios veiklos – bent kartą ar du per savaitę žaidžiau skvošą. Tačiau svoris per penkias savaites nepakito. Ėmiau panikuoti dar labiau. Nepigiai man atsiėjusi dietologė gūžčiojo pečiais: „Matyt kažkur nesilaikote mitybos plano“. Laikausi! Labai sunkiai ir skausmingai!
Kuomet prisimenu – visa tai buvo tikras košmaras. Sakau buvo, nes prabėgo ketveri metai nuo mano apsilankymo pas dietologę. Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Tuomet svorio nenumečiau, galiausiai mečiau dietą, mečiau darbus, beprotišką gyvenimo tempą ir išvažiavau gyventi į šiltus kraštus.
Pagaliau pasijaučiau ir gražia, ir geidžiama. Supratau, kad giliai įsišakniję visuomenės standartai žaloja jaunas moteris ir merginas labiau, nei realus antsvoris. Supratau, kaip sunkiai serga visuomenė, kurioje tam tikrų apimčių neatitinkantis žmogus yra laikomas antrarūšiu.
Šiandien gyvenu ir maitinuosi kitaip. Nesilaikau jokių dietų, nesveriu maisto ir neskaičiuoju kalorijų. Valgau ką noriu ir tiek, kiek man norisi ir nė kąsnio daugiau. Sportuoju beveik kiekvieną darbo dieną. Į sporto salę žingsniuoju kiekvieną pietų pertrauką, nes turiu ne 45 minutes sukimšti sumuštiniui, o 1,5 valandos. Puikiai spėju ir pasportuoti, ir atsigaivinti duše. Taip jau beveik metai. Nesisveriu ir nematuoju apimčių, nes jaučiuosi puikiai. O svarbiausia – visa, ką darau, darau ne tam, kad įtilpčiau į visuomenės nustatyto dydžio kelnes, bet todėl, kad tokia dienotvarkė man tinka ir patinka.
Visų pirma reikia mylėti save tokią, kokia esi. O vėliau iš meilės sau daryti tai, ko nori ir taip, kaip nori. Niekada nepadės jokie dietologai, asmeniniai treneriai ar stebuklingi vaistai, jei tai darysite ne dėl savęs, o dėl kitų.
