Beržų ir klevų sula - stiprybės šaltinis

Iš inkstų šalina akmenis

Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeuto Juozo Ruolios teigimu, sula - ne tik gėrimas, bet ir vaistas. Rytų medicina pripažįsta, kad gerti medžių sultis yra sveika, nes jos gerina organizmo biocheminius ir fiziologinius procesus.

Beržų ir klevų sula tinka žmonėms, sergantiems inkstų akmenlige, nes šalina iš organizmo druskas.

Turintiems negyjančių žaizdų padeda sulos kompresas, skatinantis audinių atsinaujinimą. „Yra žinoma, kad sula šarmina organizmo reakcijas. Kad neatsinaujintų augliai, įvairiomis onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms patariama gerti sulos.

Jei kamuoja sąnarių uždegimas artritas, nuo fizinio krūvo gelia sąnarius, tinka klevų sula“, - patarė J.Ruolia.

Medžių syvuose būna nedidelis įvairių mineralinių medžiagų kiekis. Sula turi kalcio, geležies druskų, fosforo, magnio, natrio. Šie mikroelementai skatina medžiagų apykaitą.

Suloje ištirpusių naudingųjų medžiagų nereikia kepenims perdirbti, jos nėra apkraunamos.

Tačiau jei žmonės dėl širdies negalavimų vartoja kalio preparatus, daug sulos gerti nereikėtų - sumažėjus kalio kiekiui gali sutrikti širdies ritmas.

Dar vienas patarimas - neverta sulos laikyti plastikiniuose induose, kurie nėra skirti maistui, nes ji netenka savo savybių.

Vilniaus universiteto botanikos sodo Pomologijos skyriaus vedėjo Edvardo Meidaus teigimu, šiemet pavasaris susivėlino mažiausiai dviem savaitėms.

Pernai serbentų pumpurai pradėjo brinkti balandžio 4-ąją, o šiemet net balandžio 18-ąją jie vis dar snaudė.

Tačiau leisdami sulą klevai ir beržai šiemet nedaug atsiliko. Tai - gera žinia gamtininkui, kuriam sula skaniau nei arbata ar kava. 17 valandą prie klevo palikęs 12 litrų talpos kibirą, ryte E.Meidus randa jį sklidiną sulos.

Klevų sula pradeda tekėti dar kaustant žemę įšalui, bet šiuo metu jos tėkmė jau lėtėja. Nuo saulės įšilus klevų kamienams, sulos kiekis sumažėja.

Klevai išskiria mažiau sulos nei beržai, tačiau ji būna saldesnė, sodresnės spalvos. Beržų sulos cukringumas siekia porą procentų, o klevų - iki keturių. „Dabar pats metas leisti beržų sulą, nes pradėjus brinkti pumpurams, tam naudojami visi medžio syvai - sulos nebelieka.

Liaudies medicinoje yra vertinami beržų pumpurai, o be sulos jie negalėtų sprogti, vadinasi, sula naudinga ne tik medžių vegetacijai, bet ir žmogui“, - įsitikinęs E.Meidus.

Sulos sudėtis iš dalies priklauso nuo dirvožemio. Smėlėtame kalne augančio beržo sula yra saldesnė nei to, kuris auga dauboje. „Augalas atsirenka - jis neima visko, kas yra dirvožemyje, o tik tai, ko reikia. Manau, sula teigiamai veikia žmogaus organizmą, ypač pavasarį, kai trūksta mineralinių medžiagų ir vitaminų“, - neabejojo gamtininkas.

Leidžiant sulą, medžiui padaroma mažai žalos. Nereikia bijoti, kad netekęs šiek tiek sulos medis nudžius.

Jei norima sulos paragauti vieną ar kitą stiklinę, galima nupjauti nedidelę beržo šaką, pakabinti nedidelį indą, ir to pakanka. „Manau, nieko neatsitiks beržui, jei bus nugenėta viena šaka. Tai nepakenks medžiui“, - pasakojo E.Meidus.

Svajojant turėti sulos ilgesniam laikui, tenka kamiene išgręžti skylę.

Geriausia sulai rinktis medžius, kurių skersmuo siekia daugiau nei 20 centimetrų. Prisileidus sulos svarbu pažeistą žievę užglaistyti ar įdėti kaištuką, kad neįsimetų pelėsių, neatsirastų puvinio. „Prisimenu, dar vaikystėje kaime, kai leisdavome sulą ir palikdavome atvirą skylę, o po kelerių metų nukirsdavome medžius, toje vietoje mediena būdavo pajuodusi. Tai - ženklas, kad medis apsirgo“, - aiškino E.Meidus.