Ką reikėtų žinoti apie saulės poveikį mūsų organizmui?

Saulės spinduliuojama energija – įvairaus spektro bangos. Jos skirstomos į ultravioletinius spindulius (UV, bangų ilgis – iki 400 nm), matomąją šviesą (bangų ilgis – nuo 400 iki 700 nm) ir infraraudonuosius spindulius (IR, bangų ilgis – per 700 nm), jaučiamus šilumos pavidalu. Kuo trumpesnė banga, tuo daugiau energijos ji spinduliuoja ir tuo didesnė galima žala sveikatai.

Ultravioletinė spinduliuotė skirstoma į UVA, UVB ir UVC bangas. Ilgiausios UVA bangos yra 320–400 nm (1 nanometras (nm) = 0,000 000 001 metro). Jos yra būtinos vitamino D sintezei žmogaus odoje, tačiau per didelis kiekis gali lemti odos nudegimus, kataraktą ir kitus pažeidimus. Trumpesnės UVB bangos (ilgis – 290–320 nm) sukelia pakitimus molekuliniu lygmeniu – pažeidžia ląstelių DNR. Trumpiausias UVC bangas (ilgis – iki 290 nm) sugeria ozono sluoksnis, tad jos nepasiekia žemės.

Žemės atmosfera sulaiko 98,7 proc. ultravioletinės saulės spinduliuotės, tad tik 2,3 proc. UV pasiekia žemės paviršių. Šis palyginti nedidelis spinduliuotės kiekis vis dėlto veikia mūsų aplinką ir sveikatą. Saulės šviesa mums svarbi, nes tik esant pakankamam jos kiekiui gyvybiniai procesai žmogaus organizme vyksta optimaliai. Kai saulės šviesos trūksta, odoje nesintezuojamas vitaminas D, kuris reikalingas kaulams, raumenims ir imuninei sistemai. UV spinduliuotė padeda gydyti kai kurias ligas: rachitą, žvynelinę, egzemą. Saulės spinduliai atlieka ir dezinfekcijos bei sterilizacijos funkciją – naikina virusus ir bakterijas (pvz., lauke džiovinamuose skalbiniuose).

Neigiamas saulės poveikis

Kaip buvo minėta, UV turi poveikį kai kurių ligų bei susirgimų atsiradimui ar spartesniam vystymuisi.

Fotokeratitas – ragenos uždegimas ir fotokonjuktivitas – junginės uždegimas. Abu sutrikimai yra laikini ir atsiranda dėl per didelės UV spinduliuotės dozės. Dažniausiai per kelias valandas intensyvūs UV spinduliai pažeidžia jautrias akies dalis sukeldami skausmą. Fotokeratitas, dar vadinamas sniego aklumu, dažniausiai pasitaiko alpinistams ir slidininkams. Šviežias sniegas atspindi net iki 85 proc. UV spindulių, o žolė tik 1–2 proc. Dėl intensyvios spinduliuotės žūsta paviršinės ragenos ląstelės ir atsiranda žaizdelės. Tai sukelia didelį akių skausmą, ašarojimą, patinsta vokai, atsiranda jausmas, lyg į akis pateko smėlio, pablogėja rega. Dažniausiai per keletą dienų akies ragena sugyja be didesnių komplikacijų.

Katarakta – akies lęšiuko padrumstėjimas, kai jis pamažu netenka skaidrumo iki visiško susidrumstimo. Tuomet žmogaus regėjimas apsiriboja tik šviesos ir tamsos skyrimu, galimas ir visiškas apakimas. Katarakta yra viena pagrindinių aklumo priežasčių pasaulyje. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, iki 20 proc. kataraktos atvejų gali būti sukelta UV spinduliuotės.

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija – liga, susijusi su senėjimu, kurios metu atsiranda pakitimai geltonojoje dėmėje. Akies tinklainės centre esanti geltonoji dėmė yra labai svarbi, nuo jos priklauso centrinis regėjimas (akies sugebėjimas skirti daiktų formas). Ji įgalina mus matyti smulkias detales, svarbias tokiai veiklai kaip skaitymas, rašymas, vairavimas; padeda atpažinti veidus, atskirti spalvas. Per didelis UV spinduliuotės kiekis gali prisidėti prie geltonosios dėmės degeneracijos, nors tai nėra pagrindinė jos atsiradimo priežastis.

Odos pažeidimai

Odos nudegimas – trumpalaikis odos pakenkimas, sukeltas intensyvių saulės spindulių. Didelės UV dozės pakenkia bei suniokoja ląsteles, esančias viršutiniame odos sluoksnyje. Švelniausia nudegimo saulėje forma – odos paraudimas. Jis pasireiškia netrukus po ultravioletinių spindulių poveikio ir maksimalų intensyvumą pasiekia per 8–24 val. Toks paraudimas dingsta per keletą dienų. Stipriai nudegus saulėje gali atsirasti pūslių, oda pradeda luptis. O tai skausminga, taip pat lieka baltos naujos odos sritys, kurios yra neapsaugotos ir žymiai jautresnės UV spinduliuotei.

Priešlaikinis odos senėjimas atsiranda dėl neigiamo saulės spindulių poveikio, kuris laikui bėgant odą padaro storesne, raukšlėta, kieta. Ji praranda elastingumą, pakeičia spalvą. Kadangi oda veikiama pamažu ir tolygiai, neigiamas poveikis pasireiškia po daugelio metų nuo tada, kai asmuo buvo smarkiai veikiamas saulės. Priešlaikinis odos senėjimas dažnai laikomas natūraliu ir neišvengiamu dalyku. Vis dėlto iki 90 proc. matomų odos pasikeitimų, dažniausiai siejamų su senėjimu, yra išprovokuoti saulės.

Nemelanominis odos vėžys skirstomas į bazalinę ląstelių karcinomą ir plokščialąstelinę (žvyninę ląstelių) karcinomą. Laiku pastebėti ir pradėti gydyti šie vėžiniai susirgimai retai kada būna mirtini. Tačiau, chirurginis gydymas dažnai būna skausmingas ir paliekantis randus. Bazalinė ląstelių karcinoma dažniausiai atsiranda mažų, mėsingų iškilimų ar mazgelių pavidalu. Jie auga lėtai ir retai kada išplinta į kitas kūno dalis, tačiau gali įsiskverbti net iki kaulo.

Plokščialąstelinė karcinoma susidaro iš žvynelinių ląstelių, dažnai atrodo kaip mazgelis nelygiu, šiurkščiu paviršiumi arba kaip plokščia rausva dėmė. Ši karcinoma, nors auga lėtai, gali plėstis ir atsirasti ant kitų kūno dalių. Nemelanominis vėžys dažniausiai išsivysto nuo saulės spindulių nepridengtose kūno vietose: ant dilbių, veido, ausų, kaklo. Tai reiškia, kad ilgalaikis saulės spindulių poveikis (kumuliacinė dozė) yra pagrindinis jų išsivystymo veiksnys.

Piktybinė melanoma yra gerokai retesnė (apie 3 proc. visų odos vėžinių susirgimų), tačiau mirtingumas – žymiai didesnis. Ji dažniau išplinta į limfmazgius ir kitas kūno dalis. Daugelio tyrimų rezultatai rodo, jog piktybinės melanomos išsivystymą lemia genetinio polinkio, asmeninių savybių ir UV spinduliuotės sąveika. Melanoma dažniausiai išsivysto sveikoje, be apgamų odoje, mažiau nei trečdalis – iš odos apgamų. Pirmieji požymiai, kuriuos galima pastebėti, yra atsiradusi netaisyklingos formos, tamsi dėmelė, padidėjęs ar patamsėjęs apgamas. Kadangi melanomai būdinga netaisyklinga forma, tai piktybinis apgamas plinta į plotį ir nevienodai į visas puses, neretai jo pakraščiai parausta. Negydant, darinio paviršius tampa gruoblėtas, šiurkštus, navikas pradeda skverbtis gilyn į odą ir kilti į viršų.

Imuninė sistema

Imuninė sistema – tai kūno gynybinis mechanizmas, kurio funkcija – ginti žmogų nuo kenksmingų mikroorganizmų ir įvairių svetimkūnių. Įprastai šis mechanizmas efektyviai atpažįsta ir reaguoja į organizmą puolančius mikroorganizmus. Tačiau naujausios studijos rodo, kad ultravioletinė spinduliuotė gali slopinti imunitetą, sumažinti jo atsparumą. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, saulės spinduliuotė gali padidinti virusinių, bakterinių, parazitinių ir grybelinių infekcijų riziką. Negana to, aukštas UV spinduliuotės lygis gali sumažinti vakcinų veiksmingumą. Saulėtomis dienomis rekomenduojama 10:00–16:00 val. riboti buvimą saulėkaitoje – būtent šiomis valandomis UV spinduliuotė būna stipriausia.

Jei nėra galimybės pasilikti namuose, labai svarbu pasirūpinti tinkama apranga: geriausia natūralaus pluošto audinių, laisvais drabužiais. Reiktų dėvėti plačiakraštę skrybėlę, kuri dengtų ne tik galvą, bet ir veidą, ausis, kaklą, akinius nuo saulės, kurie užtikrina apsaugą nuo UVA ir UVB spinduliuotės, naudoti apsauginius kremus, kurių SPF (apsaugos nuo saulės faktorius) yra 15 ir daugiau. Taip pat reikia vengti tiesioginių saulės spindulių, stengtis būti pavėsyje.