Ilgametė gydytojos gastroenterologės praktika leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad stresą patiriantys žmonės dažniau kenčia nuo tuštinimosi sutrikimų – vidurių užkietėjimo ir viduriavimo.
Virškinimo procesas valdomas per vadinamąją „smegenų–žarnų“ ašį. Užsitęsęs stresas, kurį gali sukelti įtampa darbe ar šeimoje, lėtinis skausmas, nerimas ir kiti ilgalaikį diskomfortą keliantys reiškiniai iš pradžių įkyriai dirgina smegenų žievę, ilgainiui išbalansuoja ne tik psichiką, bet ir vegetacinę nervų sistemą, organizmo hormoninį balansą.
Schematiškai vegetacinės nervų sistemos veikimą galima būtų apibūdinti taip: simpatinė nervų sistema, kuri atsakinga už organizmo resursų mobilizaciją, parengia jį gynybai pagal principą „bėk arba pulk“. Tuo metu išsiplečia kvėpavimo takai, padažnėja pulsas, pakyla kraujospūdis, išsiplečia vyzdžiai, įsitempia raumenys, sustoja virškinimas.
Nebesigaminant seilėms, išdžiūsta burna, sustojus visam virškinimo procesui nebesituštinama arba staiga pasituštinama – išmetamas „balastas“. Esant nuolatiniam stresui, organizmas nuolat mobilizuotas, dominuojanti simpatinė nervų sistema sustabdo virškinimą, taip pat ir normalų tuštinimosi refleksą. Parasimpatinė nervų sistema veikia atvirkščiai – ramiomis sąlygomis atsipalaiduojama, prasideda virškinimas, normali žarnų peristaltika, tuštinimosi refleksas, sulėtėja širdies veikla, sumažėja kraujospūdis, susiaurėja vyzdžiai.
Visos sistemos žmogaus organizme harmoningai susibalansuoja, išlaiko pusiausvyrą, padeda organizmui prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų. Normaliai viskas vyksta tinkamai, ritmingai ir laiku: „kova ir taika“, darbas ir poilsis, valgymas ir „atliekų“ šalinimas. Praradus gyvenime pusiausvyrą kurioje nors vienoje srityje, ilgainiui išsibalansuoja ir kiti procesai. Subtili ir ritmiška pusiausvyra būdinga visai gyvajai gamtai.
Labai svarbu išsiaiškinti, kodėl atsirado vidurių užkietėjimas. Pirmiausia reikia nustatyti, ar vidurių užkietėjimas yra pirminis, vadinamas funkciniu, ar tai kokios nors kitos ligos simptomas. Todėl vidurių užkietėjimo gydymas turėtų prasidėti nuo tikslios diagnostikos. Jei nustatoma vidurių užkietėjimą sukėlusi priežastis, ji ir turi būti šalinama.
Virškinimo sistemos veiklai įtaką daro:
suvalgytas maistas (kiekis, sudedamosios dalys, pagaminimo būdas);
valgymo greitis;
valgymų skaičius;
išgertų skysčių kiekis ir pobūdis;
nervų sistemos būklė;
psichologinė būklė;
tuštinimosi įpročiai;
raumenų būklė;
fizinė veikla;
įvairios ligos;
vartojami vaistai;
žalingi įpročiai, priklausomybės;
įvairaus pobūdžio apsinuodijimai;
nėštumas;
buvusios pilvo ertmės, dubens organų, stuburo ir kt. operacijos.
Diagnozavus funkcinį vidurių užkietėjimą, gydymas parenkamas kiekvienam žmogui individualiai. Kiekvienu atveju vidurių užkietėjimo gydymas reikalauja nuoseklaus paciento sveikatos būklės ir gyvenimo būdo detalių išsiaiškinimo.
Pirmiausia koreguojama paciento mityba, dienotvarkė, keičiamas netinkamas gyvenimo būdas.
Patartina reguliariai valgyti visavertį maistą bent 3–4 kartus per dieną, naudoti pakankamai augalinių skaidulų, per dieną išgerti 1,5–2,5 litro skysčių. Labai svarbu nestabdyti natūralaus tuštinimosi reflekso, mankštintis stiprinant pilvo sienos ir dubens raumenis, nesėdėti be pertraukos kelias valandas iš eilės.
Patiriant ilgalaikį stresą svarbu rasti individualių atsipalaidavimo būdų, nesidrovėti kreiptis psichologinės, gal kartais ir psichiatrinės pagalbos.
Yra tik kelios grupės medikamentų, kuriuos, diagnozavus funkcinį vidurių užkietėjimą, galima vartoti savarankiškai, pagal poreikį. Tai – skaidulinių medžiagų, kai kurių druskų preparatai, nesirezorbuojantys angliavandeniai.
Jie padidina išmatų tūrį, pasišalina natūraliu būdu, nepatekę į bendrą kraujotaką, prie jų nepriprantama. Tačiau praktika rodo, kad dažniausiai žmonės pradeda gydytis žarnyno lygiuosius raumenis stipriai veikiančiais, ilgainiui jų receptorius pažeidžiančiais ir sukeliančiais priklausomybę vaistais.
Tokie pacientai, kurie užsiima savigyda, įprastai ateina pas gydytoją jau tada, kai jų vartoti vaistai nebepadeda, sukelia pilvo skausmus. Gydytoja D. Gruslienė sako, kad neretai tokie pacientai yra seniai praktikuojantys vadinamąsias žarnyno valymo procedūras. Jiems padėti labai sunku, nes, išsivysčius priklausomybei nuo minėtų nefiziologiškų priemonių, organizmas pats savarankiškai nebegali tuštintis. Esant tokiai ligos fazėje, reikia daug abipusės paciento ir gydytojo kantrybės ir bendradarbiavimo.
