Psichiatrės Palmiros Rudalevičienės teigimu, greta mokslininkų padarytų išvadų apie homoseksualumą galinčius nulemti biologinius, genetinius, psichologinius, psichoanalitinius veiksnius yra nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių, kad ir seksualinė prievarta vaikystėje gali nulemti seksualinės orientacijos pasirinkimą.
- Ar tiesa, kad vaikystėje prievartauti berniukai suaugę yra labiau linkę būti homoseksualais? Kokie tyrimai tai pagrindžia? - portalas lrytas.lt paklausė P. Rudalevičienės.
- Yra nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių, kad seksualinė prievarta vaikystėje gali nulemti seksualinės orientacijos pasirinkimą. Tai atspindi ir gausi mokslinė literatūra šiuo klausimu. Žymesni tyrimai yra atlikti mokslininkų H. MacMillan, James E. Soukup , W. C. Holmes and G. B. Slap, Jennifer A. Hurley, John Leland and Mark Miller, Jeffrey Satinover ir daugybės kitų tyrėjų.
Kad vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali būti vėliau susiformavusio homoseksualumo priežastimi, teigiama ir JAV (Kaplan) bei Jungtinės Karalystės (Goldberg) psichiatrijos vadovėliuose.
Amerikiečių mokslininkai mano, kad dauguma homoseksualų turi labiau ar mažiau išreikštų psichinės sveikatos problemų, kildina jas iš patirtos seksualinės prievartos vaikystėje, asocialumo šeimoje, vaiko nepriežiūros, atstūmimo, fizinio smurto, žeminimo.
Pavyzdžiui, Niujorko psichoanalitikų rengimo centro direktorius daktaras Reubenas Fine'as pasisako gana griežtai apie galimybę homoseksualią lytinę orientaciją „atsikeisti“ į heteroseksualią, jeigu tik yra motyvuotas ir lankosi pas gerą specialistą. Didesnė dalis homoseksualų turi galimybę atsisveikinti su homoseksualumu.
Jis dar griežčiau pasisako apie psichiatrų požiūrį į homoseksualus kaip negydytinus, aiškindamas, kad tokiu būdu iš paciento yra atimama galimybė pasirinkti lytinę orientaciją, ir svarsto gydytojo nekompetenciją ar nenorą padėti. Daug mokslinių tyrimų aprašo faktus, kad dauguma homoseksualų buvo gimę heteroseksualais, tačiau jų lytinė orientacija buvo transformuota seksualinės prievartos vaikystėje.
- Ar yra tyrimų, kurie įvardina, kokia dalis homoseksualų vaikystėje buvo patyrę vyrų lytinę prievartą?
- Tokių tyrimų yra daug, homoseksualumą tiriantys mokslininkai domisi koreliacijomis tarp lytinės orientacijos ir vaikystėje patirtos seksualinės prievartos. Pavyzdžiui, Jeffrey Satinover atlikti tyrimai nurodo, kad paaugliai berniukai, kurie vaikystėje patyrė seksualinę prievartą septynis kartus dažniau save identifikavo homoseksualios lytinės orientacijos, negu jų bendraamžiai, prievartos nepatyrę.
- Su kokiomis problemomis susiduria suaugusieji, kurie vaikystėje buvo tvirkinami, seksualiai išnaudojami?
- Tokiems asmenims problemos kyla dėl jų disocijuotos asmenybės formavimosi, daugybės gynybinių mechanizmų, ir galimos psichopatologijos susiformavimo.
- Kaip panaikinti vaikystėje patirto tvirkinimo pasekmes suaugusiojo gyvenime?
- Žala išlieka visam gyvenimui. Nukentėję asmenys yra psichopatologijos nešiotojai. Dėl nuolatinio emocijų nestabilumo tokie asmenys nesukuria sėkmingo asmeninio gyvenimo, susiduria su vidiniais sunkumais, darydami karjerą, susiformuoja priklausomos asmenybės, visada būna nepilnavertis ir nekokybiškas seksualinis gyvenimas.
Tokie asmenys linkę keisti partnerius, palikti šeimas, savo dvasines žaizdas kompensuoja alkoholiu, narkotikais, yra linkę į kraštutinumus, „adrenalino paieškas“, ar atsiribojimą nuo gyvenimo, yra vienišiai.
Epizodiškai išgyvena ir aktyvios psichopatologijos intarpus, haliucinacijų epizodus. Yra žemos savivertės. Tokie žmonės būna dažniausiai blogos nuotaikos, dirglūs, baugūs, ką gali kompensuoti ekstravagantiška išvaizda, drabužiais, elgesiu, arogancija. Visada esti suicido ir homicido rizika. Seksualinę prievartą patyrę žmones turi fantazijų, kuriose savo skriaudėją žudo.
Lietuvoje dėl stigmos ir sistemos nebuvimo sutinkame tik tuos pacientus, kurie išdrįsta kreiptis.
Turėjau pacientų, kurie „pasveiko“, kai jų prievartautojai mirė.
Pavyzdžiui, viena mano pacientė su džiaugsmu pareiškė pagaliau išgyvenusi kažką panašaus į džiaugsmą. Kai vaikystėje mama ją nuveždavo vasaroti į kaimą pas senelius, su mergaite savo lytinius instinktus tenkindavo jos senelis.
Pacientė pasakojo palengvėjimą pajutusi, kai senelis mirė: „Aš nėjau į laidotuves, bet su džiaugsmu namuose gėriau šampaną. Keldama kiekvieną taurę paskelbdavau: „Keliauk į pragarą, niekše, ten tavo tikroji vieta“. Kreipėsi visai dėl kitko - ieškojo pagalbos dėl savo socialinės fobijos - moteris buvo aukštosios mokyklos dėstytoja ir bijojo skaityti paskaitas studentams. Kad buvo patyrusi seksualinę prievartą vaikystėje išdrįso prabilti tik gal po kokių pusės metų.
Kita moteris pasakojo apie ją vaikystėje prievartavusį tėvą. Ji negalvoja apie savižudybę, nes jaučia pareigą užauginti savo vaikus, bet nuolat fantazuoja, su kokiu džiaugsmu galėtų nužudyti savo tėvą.
Taigi neapykantos užtaisas nešiotas didžiulis. Terapija būna itin sunki ir sudėtinga, varginanti. Į psichoterapijos seansus yra perkeliama į pasąmonę nustumta patirtis, kuri skausmingai iškyla intensyvios interakcijos tarp gydytojo ir paciento metu. Išliejama daug agresijos, ašarų. Pacientai linkę prisirišti emociškai, gali tapti familiarūs, jiems sunku laikytis psichoterapijai nustatytų taisyklių.
- Kokia dalis tvirkintų vaikų, suaugę patys tvirkina vaikus? Kaip nutraukti šį užburtą ratą?
- Moksliniai tyrimai nurodo, kad didesnė dalis tvirkintų vaikų, suaugę tampa patys vaikų tvirkintojais. Pirma, tokiu būdu jie iš dalies kompensuoja savo patirtą skriaudą. Antra, jie visada turi sunkumų išgyventi pilnaverčius kokybiškus lytinius santykius su suaugusiais partneriais, todėl lytiškai pasitenkinti dažniausiai gali tik perverzijų (iškrypimų) būdu, arba panaudodami prievartą prieš mažamečius vaikus. Tokiu būdu, patys būdami žemos savivertės, jie įgyja progą išgyventi valdžios jausmą, kad ir prieš silpnesnį, ir taip prievartos metu patenkinti šalia seksualinio poreikio dar ir savivertės pasitvirtinimą.
Kaip nutraukti šį ratą? Vienintelis būdas – saugoti savo vaikus, juos prižiūrėti, rūpintis, mylėti, bendrauti su jais. Pastebėti visus augančio vaiko emocinius bei fizinius pokyčius, ir suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Skirti vaikui dėmesį.
Turiu mintyje tėvus, globėjus, auklėtojus, mokytojus, visus, kurie yra vaiko gyvenime. Įvykiai Lietuvoje parodė, kad yra būtinas švietimas šiais klausimais, būtinas tinkamas lytinis ugdymas. Ir žinoma, kompleksinių profesionalių pagalbos priemonių, struktūrų sukūrimas.
- Kaip tiriami vaikų tvirkinimo atvejai? Kokie sunkumai kyla tyrėjams? Kokia dalis nuskriaustųjų apskritai nesikreipia į teisėsaugą, nepasakoja apie nusikaltimą net artimiesiems?
- Nusikaltimai yra tiriami įstatymų numatyta tvarka. Problema yra ta, kad vengiama kreiptis dėl daugybės jausmų, sumaišties, gėdos, baimės.
Dėl to, kad dažnai nusikaltėliai būna iš savų, artimųjų rato, dažnai - ir iš žinomų visuomenėje žmonių, turinčių nepriekaištingą reputaciją. Dėl nepasitikėjimo teisėsauga. Dėl paprasčiausio nežinojimo. Dėl finansinių sunkumų ir negalėjimo advokatų paslaugoms apmokėti.
Ir žinoma – dėl didžiulės stigmos visuomenėje. Pagaliau dėl struktūros nebuvimo. Mūsų šalyje nėra veikiančios sistemos. Gydytojai veikia sau, teisėsauga sau, žiniasklaida sau. Nėra nubrėžta nei atsakomybės, nei kompetencijos ribų.
- Kaip pakomentuotumėte T. Danisevičiaus kaltinimus A. Kungiui?
- Tik po teismo išvadų galima būtų šį atveją komentuoti. Astijui mesti kaltinimai lietuviško gandų scenarijaus būdu: straipsnis apie tai, kaip kažkas nuotykius papasakojo. Tai labai įžūlus žingsnis, nėra jokių tyrimų net pradėta.
Savaime iškiltų klausimas, koks rašinio tikslas? Nei teisinės, nei psichiatrinės medžiagos jame nėra. Ekspertinių išvadų jokių nėra. Kodėl žmogus, gyvenantis Ispanijoje, pasirinko žurnalistę širdžiai atverti?
Ar norėta dar kartą apjuodinti bažnyčią, prieš kurią vis agresyvesni išpuoliai daromi? Kol kas medžiagoje yra tik pateikiami teiginiai, be jokių argumentų. Ar gal norėta pavaizduoti lietuvišką kaimą ir paprotį, kaip vaikai į vieną lovą guldomi?
Kodėl nukentėjusysis nesikreipė į teisėsaugą? Kodėl nesikreipė į psichologą ar psichiatrą? Kad ir Ispanijoje? Ten yra tvarkinga veikianti struktūra seksualinės prievartos klausimams spręsti, ispanai turi gausų būrį psichoterapeutų, dirbančių su tokio spektro pacientais.
Dar vienas kraštutinumas seksualinės prievartos tema – Garliavos įvykiai. Jie sprendžiami atbuline teisine tvarka, sprendimai daromi neišnagrinėjus bylų.
