Vėžinių ląstelių genomo tyrimai sukėlė tikrą perversmą hematologijoje gydant piktybines kraujo ligas. Apie tai – pokalbis su Vilniaus Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktoriumi profesoriumi Laimonu Griškevičiumi.
– Kaip pasikeitė supratimas apie piktybines kraujo ligas?
– Anksčiau buvo žinomos kelios stambios piktybinių kraujo ligų grupės, o dabar žinoma, kad yra daugybė skirtingų ligų variantų.
Pavyzdžiui, ūminė leukemija – kraujo vėžys – kadaise atrodė viena liga. Bet vėžinių ląstelių tyrimai parodė, kad yra kelios dešimtys skirtingų ligų ir visas jas lemia skirtingi genų nuokrypiai.
Jos skiriasi genetika, todėl ligos eiga – agresyvumas, vystymosi greitis – taip pat skiriasi.
Daugybė signalų ląstelei nurodo, ką daryti – daugintis, atsinaujinti, bręsti, mirti.
Kai tų signalų perdavimo kelias sutrinka, ląstelė išsigimsta: pradeda nesulaikomai daugintis, sutrinka jos brendimas.
Ilgainiui šios išsigimusios ląstelės tampa nemirtingos, nustelbia normalias organizmo ląsteles.
– Kada pastebėta, kad, atrodytų, vienodos piktybinės ligos iš tikrųjų skiriasi?
– Pirmasis onkogenas – tai genas, galintis nulemti vėžį – buvo atrastas 1970 metais, o jau 1972 metais buvo nustatytas pirmasis genas, lemiantis vieną leukemijos formų.
Kitų limfomų moksliniai tyrinėjimai atskleidė, kad kiekvieno paciento liga – labai individuali. Tuo pagrindu buvo sukurti vaistai, kurie iš esmės pakeitė šių ligų gydymą.
– Jeigu kiekviena liga skirtinga, vadinasi, reikia ir skirtingų būdų jas įveikti?
– Taip. Anksčiau žmones, susirgusius tiek limfoma, tiek ūmine leukemija, gydydavome vienu būdu – chemoterapija. Kaip žinoma, ji veikia tiek nesveikas, tiek sveikas organizmo ląsteles – tai tas pat, kas iš patrankos šaudyti į žvirblį.
1981 metais pirmieji limfoma sergantys pacientai pradėti gydyti individualiai pritaikyta imunoterapija. Paaiškėjo, kad šis metodas – veiksmingas, sukeliantis mažai šalutinių reiškinių. Daugelis pacientų pasveiko.
Padrąsinti šio atradimo mokslininkai pasirinko daugeliui limfomų būdingą žymenį CD20 taikiniu ir sukūrė į jį nukreiptą imunoterapiją. Vėliau, po detalių tyrimų, paaiškėjo, kad ji sustiprina chemoterapijos poveikį, todėl daugelis limfomų tapo pagydomos.
Tą patį galima pasakyti ir apie ūmines leukemijas. Kai atsirado galimybė sužinoti, dėl kokio genų nuokrypio sutrinka signalų ląstelėms perdavimo keliai, buvo rasti vaistai, kurie veikia tuos kelius.
Dėl to gydymas tampa vis taiklesnis, pritaikytas konkrečiai ligai.
Pavyzdžiui, anksčiau viena reta ūminės leukemijos forma buvo visiškai nepagydoma, daugelis žmonių mirtinai nukraujuodavo. O atradus už tai atsakingą genų nuokrypį buvo atrasti vaistai, kurie veikia tik tą ligos formą.
Dėl to pasikeitė ligonių gyvenimo prognozė – anksčiau beveik visi mirdavo, o dabar daugiau nei dviem trečdaliams ligonių vaistai suteikia galimybę pasveikti ir gyventi.
– Ar savo klinikoje onkogenetinius tyrimus atliekate visiems ligoniams? Kokią informaciją šie tyrimai teikia medikams?
– Per pastaruosius metus Santariškių klinikose įdiegėme dešimtis naujų genetinių tyrimų.
Tokio jų spektro neturi nė viena klinika ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse.
Šiuos tyrimus atliekame visiems, kuriems reikia – leukemija, limfoma, kita kraujo liga sergantiems pacientams. Pavyzdžiui, ūminės leukemijos atveju onkogenetiniai tyrimai padeda prognozuoti ligos eigą ir skirti gydymą.
Mums jau yra žinoma, kad vieni ar kiti genų nuokrypiai lemia skirtingą prognozę ir jautrumą konkretiems vaistams.
Vienais atvejais užtenka gydymo chemoterapija, nereikia kaulų čiulpų persodinimo.
Kitais atvejais žinome, kad tokių ligonių gydymas vaistais bus nesėkmingas, liga vystysis toliau. Tad iš karto galime griebtis kaulų čiulpų persodinimo – šis metodas laikomas stipriausiu gydymu, tačiau jis turi nemažai nepageidautino poveikio.
Taigi mums šie tyrimai padeda parinkti geriausiai tinkantį gydymo metodą – specifinį medikamentą, plačiai veikiančią chemoterapiją ar iškart – transplantaciją.
– Ar šių tyrimų taikymas gydant pacientus pakeitė jų gyvenimo trukmę?
– Taip. Anksčiau, kai buvo atliekami tiktai paprasčiausi tyrimai – kraujas buvo vertinamas per mikroskopą, buvo galima aptikti vieną išsigimusią ląstelę iš dvidešimties. Kitaip tariant, tarp dvidešimties ląstelių bent viena turi būti nesveika – tik tada būdavo randama piktybinė liga.
Atliekant genetinius tyrimus viena nesveika ląstelė aptinkama tarp šimto tūkstančių ar net milijono sveikų.
Tai mums leidžia numatyti, kas bus po dviejų–šešių mėnesių ar net metų, kaip vystysis liga. Tai žinodami galime pakeisti gydymą nelaukdami pablogėjimo, kaip būdavo anksčiau.
Dėl to keičiasi ir pasveikimo tikimybė, ir žmogaus gyvenimo trukmė.
Dar viena piktybinių ligų ypatybė – jos įgauna atsparumą gydymui. Kuo toliau žengia liga, kuo daugiau ląstelių pažeista, tuo ji tampa atsparesnė vaistams.
Jeigu gydymas skiriamas, kai liga yra pažeidusi mažą ląstelių kiekį – kad ir vieną iš milijono – ją kur kas lengviau suvaldyti negu tuo atveju, kai ligos pažeistų ląstelių yra daug.
Tai neabejotinai keičia ligonio pasveikimo ir gyvenimo prognozę.
– Ar dėl to keitėsi sudėtingiausio metodo – kaulų čiulpų transplantacijų – skaičius?
– Bendras kaulų čiulpų transplantacijų skaičius šiek tiek didėja, bet dėl kitų priežasčių.
O onkogenetiniai tyrimai leidžia atskirti pacientus, kuriems reikalinga transplantacija, nuo tų, kuriems to nereikia. Vienu atveju mes transplantacijai užbėgame už akių ir žmogų išgydome vaistais, o kitu atveju kaip tik iš karto pamatome, kad ji reikalinga.
Anksčiau šis sudėtingas gydymo metodas būdavo taikomas visiems lėtine mieloleukemija susirgusiems jauniems žmonėms, o šiais laikais kaulų čiulpai jiems persodinami tik išimtiniais atvejais.
Limfomų gydymas imunoterapija dabar taip pat yra pažengęs į priekį – sumažėjo atsparių atvejų, tad reikia mažiau transplantacijų.
Bet yra ligų, kai genų tyrimai rodo, jog neverta žmogui skirti vienų, kitų, trečių vaistų, nes aišku, kad jie paciento neišgydys, galiausiai reikės persodinti kaulų čiulpus.
Dėl to šią procedūrą galime atlikti anksčiau, nedelsti.
Dar viena nauda
•Pasaulio mokslininkai viliasi, kad onkogenetiniai tyrimai paspartins ir atpigins naujų medikamentų kūrimą.
•Ląstelė išsigimsta, kai sutrinka jai perduodamų ir jos vidinių signalų keliai.
•„Jeigu eksperimentai rodo, kad tą sutrikimą įveiktų kokia nors veiklioji medžiaga, norint išsiaiškinti, kaip tai veikia žmogų, klinikiniams tyrimams galima parinkti tiktai tuos ligonius, kurių ligai būdingas būtent tas sutrikimas”, – aiškino profesorius L. Griškevičius.
•Iki šiol preparatų tyrimuose, siekiant kuo tiksliau nustatyti jų poveikį, dalyvaudavo tūkstančiai pacientų. Natūralu, kad vienų ligą tiriamieji vaistai veikdavo, kitų – ne.
•Genų tyrimai gali padėti parinkti klinikiniams tyrimams būtent tuos pacientus, kurie turi konkretų sutrikimą. „Tuomet pakaktų kur kas mažesnio skaičiaus tiriamųjų. Dėl to tyrimai taps paprastesni, pigesni, kur kas greičiau atsiras nauji vaistai”, – aiškino L. Griškevičius.
•Tikėtina, kad gydymas ateityje bus vis labiau individualizuotas, pritaikytas konkrečiam pacientui.
