LGS oficialiame rašte išreiškė abejones dėl teisinio pagrindo priskirti visus gydytojus, rašančius receptus, valstybės tarnautojams, ir prašė nurodyti argumentus, kuriais remiantis buvo priimtas toks nutarimas.
„Visiems Lietuvos gydytojams buvo nurodyta, kad iki rugsėjo 30 d. jie turi užpildyti privačių interesų deklaracijas, o to nepadariusiems grasinta baudomis, – sako LGS prezidentas prof. Liutauras Labanauskas. – Tačiau po mūsų kreipimosi Komisija paskelbė, kad nėra priėmusi ir neturi teisės priimti jokio norminio teisės akto, nustatančio pareigą visiems medicinos darbuotojams deklaruoti privačius interesus.“
VTEK išplatintame rašte taip pat teigiama, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nenustatytas asmenų, laikomų valstybės tarnautojais, baigtinis sąrašas ir nenurodyta, kokia valstybės institucija gali priimti atitinkamus norminius teisės aktus, kurie konkretintų šio įstatymo 2 straipsnio dalies nuostatą „kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus.“
LGS prezidentas primena, kad prie asmenų, kurie turi prievolę deklaruoti privačius interesus, gydytojai buvo bandomi priskirti remiantis tariamai 2003 m. suformuota teismų praktika. LGS iškėlė klausimą, kodėl buvo laukta 9 metus ir tik dabar nuspręsta reikalauti tokių privačių interesų deklaracijų, nors teisinis reguliavimas per tą laiką ir nepasikeitė.
„Reikalavimas priskirti visus gydytojus, turinčius pareigą išrašyti receptus, prie privalančių deklaruoti savo interesus valstybės tarnautojų, buvo akivaizdžiai neteisėtas, – pastebi LGS vadovas. – Šalies įstatymuose numatyta, kad valstybės tarnautojams, turintiems administravimo įgaliojimus ir privalantiems pildyti privačių interesų deklaracijas, priskiriami tik viešosiose sveikatos priežiūros įstaigos dirbantys vyr. buhalteriai, padalinių vadovai bei vyr. slaugytojai, t. y. tie asmenys, kurių veikla tiesiogiai susijusi su struktūros tvarkymu, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymu“.
VTEK reikalavimas įnešė teisinį netikrumą, nes buvo priimtas net neįvykus diskusijai su gydytojų interesams atstovaujančiomis organizacijomis.
„Tačiau džiaugiamės, kad į mūsų argumentus buvo sureaguota ir, nors vėlai, po konfliktų bei neteisėtai gydytojams keltų reikalavimų, vis dėlto pavyko atskirti, kas yra tik nuomonė, o kas – įstatymas“, – sako prof. L. Labanauskas.
Pasak jo, šio nesusipratimo tikrai būtų pavykę išvengti, jei nebūtų ignoruojamas socialinis dialogas ir valstybinės institucijos būtų pasirengusios ne tik nurodinėti, bet ir klausytis.
