Į viešą diskusiją susirinkę medikų, psichologų, sociologų ir žiniasklaidos atstovai kalbėjo, kad seksualumo supratimas Lietuvoje vis dar davatkiškai suvaržytas ir komerciškai iškreiptas, ir kad keisti padėtį, mūsų šalį Europos kontekste darančią panašią į kaimo glūdumą, įmanoma tik per ilgą ir nuoseklų švietimą – ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų.
Bažnyčios ir sovietmečio įtaka
Pasak Seimo narės Marijos Aušrinės Povilionienės, seksualinė kultūra Lietuvoje dar nesukurta, bet jau suformuotas suvokimas, kad tokia kultūra būtina kaip žmogaus, šeimos, visuomenės brandos formavimo ir demokratijos principų įgyvendinimo veiksnys.
Kaip vieną pagrindinių kliūčių sveikam požiūriui į seksualumą Lietuvoje formuotis daugelis diskusijos dalyvių įvardijo Katalikų bažnyčią.
„Lietuvoje Katalikų bažnyčia iki šiol tęsia viduramžiais pradėtą lytiškumo slopinimo politiką – vyro ir moters lytinių santykių pripažinimą tik santuokoje, lytinio susilaikymo ir saikingumo propagandą. Iki šiol bažnyčia priešiška reprodukcinėms teisėms, kontracepcijos naudojimui, dirbtiniam apvaisinimui, lyties keitimui bei tos pačios lyties žmonių partnerystei ir santuokai, - sakė M. A. Povilionienė. - Smerkdami nuodėmingą kūną ir aukštindami vien dvasią ir dorą, tariami skaistuoliai naudojasi prostitučių paslaugomis, pažeidžia celibatą, smurtauja šeimoje“.
Portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Liudas Dapkus priminė šią savaitę palaidotą kardinolą, kandidatą į popiežius Carlo Maria Martini, kuris likus mėnesiui iki savo mirties pasakė, kad bažnyčia nuo dabartinio gyvenimo yra atsilikusi 200 metų, ir kad ji turi artimiausiu metu imtis spręsti tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, ar galima vyrui su žmona antrą kartą tuoktis. Pasak L. Dapkaus, Lietuvoje tokios mintys iš bažnyčios atstovų pusės būtų neįsivaizduojamos.
„Lietuva gyvuoja lyg po dvigubu dangčiu. Vienas dangtis – bažnyčios, kuri gyvena vis dar vėlyvaisiais viduramžiais, o kitas – sovietmečio auklėjimo, kurį išreiškia vienos moters pasakymas per SSRS televizijos tiltą su JAV, kad Sovietų Sąjungoje sekso nėra. Tie du dalykai kartu su lietuvių kultūros švelnumu, siekiančiu dar laikus iki krikšto, susideda į labai blogą mišinį“, - sakė L. Dapkus.
Meluojama sau
Nepaisant to, lietuvius seksualumo tema domina, seksas yra paklausi prekė – seksualūs moterų atvaizdai puikuojasi ir dušų kabinas, ir automobilių padangas reklamuojančiuose lankstinukuose. Su seksu susiję straipsniai noriai skaitomi žiniasklaidoje.
Tačiau žmonės gėdijasi tą pripažinti ir vengia apie tai kalbėti, pripranta meluoti apie savo poreikius ne tik visuomenei ir savo partneriui, bet ir pačiam sau.
„Lietuvoje panašiu metu atsirado žurnalai „National Geographic“ ir „Playboy“. Jeigu „National Geographic“ žurnalą prekybos centre perkantis vyras gali jį gražiai pasidėti prie kasos ar laukdamas net pavartyti, tai „Playboy“ dažniausiai perkamas jį apvertus viršeliu į vežimėlio dugną, o, dar geriau, uždėjus ant viršaus kokį nors kaktusą, - dalijosi pastebėjimais L. Dapkus, buvęs ir šio žurnalo redaktoriumi. - Gal norėtų paskaityti, bet juk jis ne toks – ne koks iškrypėlis ar nepilnavertis, jam to nereikia“.
Tačiau ir pasaulyje seksualumo bei seksualinės sveikatos tema gana nauja. Pasak M. A. Povilionienės, terminas „seksualumas“ literatūroje anglų kalba atsirado tik XIX a. pradžioje. O seksualinės sveikatos apibrėžimas, pasak PSO biuro Lietuvoje vadovo Roberto Petkevičiaus, buvo paskelbtas iš viso neseniai – tik 2004 m. Pagal jį, panašiai, kaip ir pagal bendrą PSO priimtą sveikatos apibrėžimą, seksualinė sveikata neapsiriboja ligų nebuvimu, o apima kur kas platesnį žmogaus gerbūvį.
„Seksualinė sveikata – tai fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būklė, susijusi su žmogaus seksualumu. Tam reikalingas pozityvus ir pagarbus požiūris į seksualumą bei seksualinius santykius, taip pat galimybė turėti teikiantį malonumą saugų seksą, laisvą nuo prievartos, diskriminacijos ir smurto“, - pacitavo R. Petkevičius.
Smurto neskiria nuo normos
Vilniaus gimdymo namų direktorė Kornelija Mačiulienė daug savo gyvenimo metų skyrė lytinės prievartos tyrinėjimui. Pasak jos, ne tik paprasti piliečiai, bet net ir specialistai, medikai, teisininkai, politikai dažnai nesugeba įvardyti, kur yra normalus seksualinis gyvenimas, o kur prasideda smurtas. Šių dalykų neskiria ir pačios seksualinio smurto aukos. Jos žiūri į seksualius paveikslėlius reklamose ir žiniasklaidoje, ir kažką panašaus bando imituoti savo gyvenime.
„Tokia užmerktų akių pozicija ilgiau negali tęstis, - sakė K. Mačiulienė. - Turime apmokyti personalą, kuris skirtų, kur yra seksualinio smurto auka, o kur tiesiog toks lytinis gyvenimas“. Pasak gydytojos, seksualinis smurtas dažnai tampa įvairių fizinių negalavimų priežastimi. „Jeigu gydytojas pacientei sugebėtų užduoti klausimą – galbūt jums dirglioji šlapimo pūslė atsirado nuo seksualinio smurto? - tai jau būtų didelis žingsnis į priekį“, - įsitikinusi K. Mačiulienė.
Tyrimai rodo, kad 80 proc. Lietuvos moterų nežino, kur yra riba tarp seksualinio smurto ir nesmurtinių santykių šeimoje ar partnerystėje. 40 proc. apklausos dalyvių teigė nepatyrusios jokio seksualinio smurto ar priekabiavimo, bet menkai žinojo, kas tai yra.
Pasak K. Mačiulienės, tos apklausos dalyvės, kurios prisipažino patyrusios seksualinį smurtą, buvusios prievartaujamos savo partnerių, turėjo su jais lytinių santykių prieš savo valią, apie tai su jais nekalbėjo. 15 proc. patyrusių seksualinį smurtą teigė jaučiančios gėdą ir kaltę: galbūt aš kažką ne taip padariau, kad su manimi taip pasielgė. 10 proc. išgyveno nerimą, paniką, o 5 proc. net galvojo apie savižudybę.
Gydytojos, bandančios šviesti moteris seksualinio smurto tema, patirtis rodo, kad dažna iš jų net varžosi priimti apie tai informaciją, tvirtindama, kad neturi jokių su tuo susijusių problemų. „Bet mano kaimynė turi daug problemų“, - paaiškina, ir pradžioje atsisakiusi informacinio lankstinuko galiausiai paima net du.
Lietuvos moterų informacijos centro direktorės Jūratės Šeduikienės teigimu, į jų organizaciją besikreipiančios moterys taip pat neprisipažįsta patiriančios seksualinį smurtą – ši tema joms atrodo tabu. Nors atlikti tyrimai rodo, kad net trečdalis moterų jį patiria. Skyrybų srityje dirbantys teisininkai retkarčiais susiduria su partnerio kaltinimais seksualiniu smurtu, bet visais tais atvejais, pritrūkus įrodymų, skyrybos įvykdavo abipusiu susitarimu arba seksualinis smurtas būdavo perkvalifikuojamas į fizinį.
Orgazmas nėra būtinybė
Kartais moterys kaip problemą suvokia tai, kad gyvendamos 10 ar 20 metų su partneriu nepatiria orgazmo. Vyrams šiuo atveju paprasčiau – pasak psichologo, Pasaulio seksualinės sveikatos asociacijos koordinatoriaus Lietuvoje Andriaus Kalugino, dėl vyrų fiziologijos orgazmą jiems patirti lengviau, ir tą žino kiekvienas gydytojas. Kai moteris dešimtis metų nepatiria orgazmo, o jos vyrui į tai nusispjauti, psichologas tą priskirtų prie pasyvaus seksualinio smurto.
Lietuvos psichoanalizės draugijos prezidentė Ilona Kajokienė tokiam požiūriui prieštarauja. „Psichoterapeutai sako – moteris gali išgyventi be orgazmo ir nugyventi pakankamai kokybišką gyvenimą“, - tvirtina ji.
Kur kas svarbiau, kad ji gyventų su supratingu, priimančiu ir emociškai atliepiančiu partneriu, kad partneriai vienas kitam jaustų fizinę trauką, abu išgyventų fizinį pasitenkinimą ir to nesigėdytų, praktikuotų tas praktikas, kurios abiem pusėms priimtinos. Tuomet net ir nepasiekiant kulminacinio seksualinio susijaudinimo – orgazmo, partneriai gali kartu labai gražiai gyventi ir sulaukti gražios senatvės.
„Akademinė bendruomenė nepasiduoda spekuliacijoms, kad orgazmas mus išgelbės ir pagerins gyvenimo kokybę, - sako I. Kajokienė. - Mus išgelbės ne orgazmas, o pagarbūs santykiai, supratimas ir nesigėdijimas pripažinti savo poreikius bei išsakyti juos partneriui“.
Pasak I. Kajokienės, ypač moters atveju orgazmas ir klejojimas padebesiais nėra būtinas seksualinės sveikatos požymis. Jeigu kas jo nepasiekia – gali nesijaudinti. Klausimą reikia formuluoti kitaip – „ar mano seksualinis gyvenimas tenkina mane ir mano partnerį?“
Specialistė seksualumą vadina kaskadiniu patyrimu: „Tai, kas patinka man, užveda mano partnerį“. „Pilnaverčiame seksualinio suartėjimo momente visiškai nėra aišku, kuris buvo pirmas, o kuris antras, kuris pakilo į debesis, o kuris nepakilo, - sako psichoanalitikė. - Svarbu emociškai priimti tai kaip labai malonų patyrimą, kuriame nėra smurto, prievartos, ir visa tai priimti nesigėdijant“.
Moterys – per vyrišką prizmę
Lietuvos seksualinės medicinos draugijos vadovas Robertas Adomaitis orgazmo sureikšminimą ir kitus iškreiptus seksualumo supratimo momentus sieja su sekso komercializavimu – iš sekso uždirbami pinigai. Todėl neretai vartotojai perdėtai raginami kelti savo seksualinio gyvenimo kokybę, siūlant jiems priemones jai „pagerinti“. Pagerinimas suprantamas labai primityviai – kaip vyro erekcijos funkcijos pagerinimas.
„Farmacinės kompanijos atlieka tyrimus, kaip pagerinti tą funkciją. Į ką geriausia orientuotis? Koks akivaizdžiausias reiškinys? Erekcija! Į šitą vyriškosios sekso pusės veiksnį buvo labai lengva susikoncentruoti, atsirado labai efektyvūs vaistai seksualinei funkcijai gydyti“, - pasakoja R. Adomaitis.
Pasak gydytojo urologo, taip ir toliau koncentruojamasi į vyriškąją seksualinių santykių pusę: sėklos išsiveržimas, ejakuliacija, orgazmas. Bet blogiausia, kad visa tai tiesmukai perkeliama į moterį, įsivaizduojant, kad ir moteris turi taip funkcionuoti. „Tai labai žmogiškas veiksmas – jeigu tai gerai man, tuomet tai gerai ir kitam. Deja, taip nėra“, - sako R. Adomaitis.
Vyriška, patriarchalistinė moters seksualumo interpretacija atsispindi visur – jaunos merginos stengiasi ją atkartoti kaip siekiamybę. Pasak I. Kajokienės, medijose, žiniasklaidoje pilna seksualizuotų moters kūno atvaizdų, o po to piktinamasi, kad jie persikelia į gatvę, ir jaunos merginos vaikščioja su pernelyg seksualiai provokuojančiais drabužiais.
Jeigu merginos žiniasklaidoje būtų „aprengtos“, psichologės manymu, būtų žengtas svarbus žingsnis, moterį iš sekso objekto paverčiant sekso subjektu, tai yra, išgyvenančia ir besidalinančia maloniais išgyvenimais asmenybe.
