Spalis – krūties vėžio sąmoningumo mėnuo, kuriuo siekiama atkreipti moterų dėmesį į šią ligą ir skatinti reguliarias krūtų patikras bei prevenciją. Tad šį kartą su gydytoju onkoimunologu dr. Mariumi Strioga kalbamės apie imuniteto vaidmenį vėžio prevencijoje bei diagnozuotos ligos eigoje.
Imunitetas saugo ne nuo vėžinių ląstelių, o nuo jų pasireiškimo
Tikriausiai visi puikiai žinome, kad imunitetas saugo mus nuo išorinių grėsmių – bakterijų, mikrobų, virusų, grybelių ir kitų patogenų infekcijų. Nespecifinio imuniteto ląstelės dalyvauja taisant ir mechaninių ar fizikinių veiksnių sukeltų pažaidų padarinius – pavyzdžiui, įsipjovus ar kitaip susižeidus, jos padeda žaizdoms greičiau užgyti.
Dirbdama dviem frontais, imuninė sistema taip pat kovoja ir su vidinėmis grėsmėmis. Atlikdama sanitarinę funkciją, ji šalina pasenusias, pakitusias ar žuvusias ląsteles, pakitusius ar savo funkcijos nebeatliekančius baltymus, o kalbant apie onkologiją – saugo mus nuo piktybiškai pakitusių, arba kitaip – vėžinių ląstelių pasireiškimo.
Šioje vietoje ne vienas gali pasidaryti skubotą išvadą, esą stiprus imunitetas gali mus pilnai apsaugoti. Iš tiesų, nuo vėžinių ląstelių ne, o štai nuo sisteminės ligos – vėžio – iš dalies tikrai taip.
„Vėžinių ląstelių, ypatingai su amžiumi, kiekvieno žmogaus organizme susidaro neišvengiamai ir tai absoliučiai nepriklauso nuo to, kaip veikia mūsų imuninė sistema. Tačiau šių ląstelių atsiradimas dar nereiškia vėžio, kaip ligos, nes imuninė sistema pavienes vėžines ląsteles ar mikro židinius įprastai sunaikina, neleisdama joms pasireikšti. Taigi nepaisant to, kad vėžinių ląstelių susidarymui imunitetas reikšmės neturi, didele dalimi būtent jis nulemia, koks bus tolimesnis tos vėžinės ląstelės likimas“, – paaiškina dr. M. Strioga.
Vėžio ląstelės turi pranašumą, nes žaidžia ne pagal taisykles
Kodėl vienas vėžines ląsteles imuninė sistema sėkmingai aptinka ir įveikia, o kitoms leidžia pasireikšti? Atsakymas slypi ląstelių mutacijoje. Kuo įvairesnių ar pasipriešinimui reikiamų mutacijų ląstelės yra prikaupusios, tuo lengviau geba apgauti imuninę sistemą.
Susidarius vėžinėms ląstelėms įprastai yra du keliai. Vienas variantas, kuomet žmogus apie jas nieko nesužino, nes tinkamai savo darbą atlikusi imuninė sistema šias ląsteles pašalina. Kitas variantas, kuomet vėžinėms ląstelėms nugalėjus imuninę sistemą, žmogui diagnozuojamas vėžys.
Tiesa, yra ir trečias kelias – vadinamoji pusiausvyros būsena tarp vėžinių ląstelių mikro židinių ir imuninės sistemos. Ji įprastai susidaro tuomet, kai imuninė sistema ilgesnį laiką kovoja su atsiradusiomis vėžio ląstelėmis ir nesugeba jų visiškai sunaikinti – kitaip tariant, nors priešo imuninė sistema neįveikia, tačiau dar geba jį sukontroliuoti.
„Tokia pusiausvyros būsena gali tęstis netgi dešimtmečius, tad klausimas, kas ką pralauš. Vėžys šiuo atveju turi pranašumą, nes yra genetiškai nestabilus ir geba įgyti pakitimų, leidžiančių jam įveikti nepalankius veiksnius, pavyzdžiui, imuninės sistemos spaudimą. Jeigu vėžio ląstelės sugeba pralaužti šį imuninės sistemos barjerą, turime vėžį kaip ligą – jis auga ir galime jį aptikti diagnostiniais metodais“, – pasakoja dr. M. Strioga.
Dr. M. Strioga pasakoja, kad apgaulingasis vėžys gali elgtis labai nenuspėjamai – kartais jis priverčia imuninę sistemą save toleruoti, todėl vėžines ląsteles ji traktuoja kaip sveiką audinį ir leidžia jam vešėti, kartais jis slepiasi, todėl imuninė sistema su juo net nekovoja.
„Blogiausia, kad vėžys geba rasti imuninėje sistemoje „Achilo kulną“ ir priverčia ją ne naikinti vėžį, o priešingai – dalis imuninės sistemos komponentų pradeda skatinti vėžio augimą. Vėžys selektyviai į savo audinius pritraukia imuninį atsaką slopinančias ląsteles – komponentus, kurie įveikus ligą, duoda ženklą imuninei sistemai sustoti kovoti. Taip sukuriamas imuninės sistemos disbalansas“, – pasakoja dr. M. Strioga.
Imuninės sistemos kovą su vėžinėmis ląstelėmis gydytojas prilygina nelygiavertei kovai – tas pats, kas į futbolo rungtynes įleisti regbio žaidėją, kuris žaidžia pagal savo taisykles. Mat mūsų imuninė sistema visuomet veikia griežtai pagal reguliacinius mechanizmus, o vėžinės ląstelės jiems absoliučiai nepaklūsta.
„Tai, kad vėžys atsiranda net ir normalios funkcijos imuninę sistemą turinčiam žmogui, įprastai yra ne imuninės sistemos kaltė, o vėžinių ląstelių gudrumas ir pranašumas. Tačiau atkreipkite dėmesį – mes kalbame apie normaliai funkcionuojančią imuninę sistemą, kuriai papildomi rizikos veiksniai, tokie kaip žalingi įpročiai, gali turėti neigiamą įtaką. Faktas, kad turintieji įgimtų ar įgytų imuninės sistemos sutrikimų neišvengiamai kur kas dažniau serga vėžiu, todėl kiekvienam būtina rūpintis savo imunitetu“, – sako gydytojas onkoimunologas.
Imunoterapijai pasiduoda ne visų formų krūties vėžys
Diagnozavus vėžį, be kitų gydymo metodų gali būti pradėta taikyti imunoterapija – gydymas, kuris padeda grąžinti imuninės sistemos funkciją ir jos gebėjimą kontroliuoti grėsmes. Tačiau kaip pastebi dr. M. Strioga, vienai krūties vėžio formai šis gydymo metodas įprastai būna mažai efektyvus.
„Šiandien jau žinoma, kad krūties vėžys turi be galo daug veidų. Pavyzdžiui, hormoninis krūties vėžys auga misdamas hormonais. HER2 molekulę turintis krūties vėžys išsiskiria greitesniu dauginimusi, agresyvesne ligos eiga. O štai trigubai neigiamas krūties vėžys neturi HER2 ir dviejų hormonų – estrogeno ir progesterono – receptorių ir yra laikomas agresyviausia krūties vėžio forma“, – sako specialistas.
Visų tipų krūties vėžio matomumas imuninėje sistemoje, o tuo pačiu ir imunoterapijos taikymo veiksmingumas labai skiriasi nepaisant to, kad bet kuri forma vadinama tuo pačiu bendru pavadinimu – krūties vėžys.
„Hormoninis krūties vėžys greta chemoterapijos ar taikinių terapijos gydomas slopinant hormonų receptorius. Nors šios formos krūties vėžio ligos eiga yra nuosaikiausia, imuninė sistema jį sunkiai aptinka, todėl ir vėžys imunoterapijai pasiduoda mažiausiai. HER2 krūties vėžį įveikti padeda būtent šio receptoriaus blokavimas. O štai trigubai (trejopai?) neigiamo krūties vėžio atveju rasti taikinius sunkiau. Įdomu tai, kad būtent šią, agresyviausią ir sunkiausiai gydomą krūties vėžio formą, pati imuninė sistema mato geriausiai, taigi ir imunoterapijai ji yra imliausia“, – pasakoja dr. M. Strioga.
Stebuklinga piliulė imunitetui – paties žmogaus pastangos gyventi sveikai
Gydytojas pastebi – kiekvieno žmogaus imuninės sistemos pajėgumas atremti grėsmes yra skirtingas. Lygiai taip pat, kaip skiriasi mūsų gabumai – vieni geriau dainuoja, kiti gabesni piešimui, treti – sportui. Tačiau norint palaikyti genetiškai nulemtas imuninės sistemos normos ribas, reikia investuoti į sveiką gyvenimo būdą ir laikytis šešių esminių taisyklių.
„Išgirdę atsakymą į klausimą, kaip palaikyti normalią imuninę sistemą, mano pacientai dažnai lieka nusivylę, nes jokių stebuklų čia nėra: subalansuota mityba, žalingų įpročių atsisakymas, pakankamas fizinis aktyvumas, cirkadinis paros ritmas, lėtinio streso vengimas ir grūdinimasis yra svarbiausi raktai norintiems turėti normalią imuninę sistemą.
Ypatingą dėmesį atkreipti reikėtų į normalų miego ritmą ir lėtinio streso vengimą, nes jis slopina visą imuninį atsaką nuo žemiausios iki aukščiausios grandies. O šiaip – nėra tokios piliulės, kuri sustiprintų imuninį atsaką, jo tiesiog reikia nežaloti“, – pataria gydytojas onkoimunologas.
