Medikė yra pelniusi gausybę premijų ir parašiusi ne vieną knygą, kurių paskutinioji – „Geresnė mirtis“. Šįkart R.Srivastava pasiryžo pasidalinti jautria pacientės istorija:
„Dabar aš verkiu, nes jūs čia sėdite.“
„Atsiprašau“, – sakau ir ruošiuosi atsistoti.
„Ne, prašau, pasilik!“
Tai mūsų pirmas susitikimas. Sėdėjau prie jos kojų, o ji buvo pasislinkusi į vieną lovos pusę, kad padarytų man vietos. Ją apklausė ir tardė įvairiausi gydytojai. „Vos tik ją pamačiau, supratau, kad jai reikia tavęs“, – pasakė man paskutinis moterį apžiūrėjęs specialistas.
Tokie pareiškimai onkologų nepamalonina: kai esame kviečiami pas pacientą priėmimo pabaigoje, tai reiškia, kad turi pranešti pačią blogiausią blogą žinią. Arba tiksliau – sudėlioti blogų naujienų fragmentus į įtikinamą paaiškinimą ir patvirtinti tai, apie ką visi užsiminė: liga rimta, o prognozės sunkios.
Ji yra žmona, motina ir draugiškas žmogus. Lengvai įsivaizduoju, kaip ši moteris dalija draugėms dar šiltus, savo pačios keptus, sausainius ar pasisiūlo prižiūrėti kaimynės kūdikį.
Po kelias savaites nesitęsusių tyrimų dėl atsinaujinusio vėžio ji atrodo nusiminusi.
Vienas chirurgas užrašo, kad ją dar galima operuoti. Antrasis, jaunesnysis gydytojas, nėra įsitikinęs, bet liežuvį laiko už dantų. Trečiasis chirurgas, turėjęs atlikti operaciją, ją atšaukia, ir aš suprantu, kodėl: nors operuoti techniškai įmanoma, labiausiai tikėtinas to rezultatas liūdnas – ilgesnis paguldymas į ligoninę ir riziką iššvaistyti brangų likusį jos gyvenimo laiką.
Ji aiškiai supranta savo nepavydėtiną situaciją. Sakau, kad chirurgas buvo teisus, jog ji išvengė beprasmiškos operacijos.
Aptariame, kad chemoterapija neduotų naudos. Ji klausia, „kiek laiko“, o paskui priduria, kad, jos manymu, laiko liko mažai. Paliečiu jos ranką, nuryju gumulą gerklėje ir linkteliu galva.
Ir tada ji verkia. Iš akių pasipila ašaros, jos rieda skruostais ir įsisiurbia į rankovę. Apsidairau aplink ieškodama servetėlių; ji ašaroja, bet pajuokauja, kad esame valstybinėje ligoninėje.
Bet štai kas nutiko. Ji verkia ne todėl, kad aš ką tik susižavėjau jos neprilygstama laikysena. Ji verkia net ne dėl savo prognozės ar dėl to, kad nematys augančių anūkų.
Ji sako, kad verkia, nes gerumas ją „tirpdo“.
Čia sėdėjo vienas chirurgas, – sako ji su grimasa, rodydama į palangę. Nuo savo pakylos jis kalbėjo greitai ir garsiai, sakydamas, kad ji miršta, ir, regis, norėjo, kad „visas pasaulis“ tai sužinotų. Vidury savo prakalbos chirurgas dar ir atsiliepė į telefono skambutį – jai jo bukumas pasirodė neatleistinas.
Jaunesnysis chirurgas, pasak jos, – priešingybė, buvo profesionalus ir malonus. Jis prisitraukė kėdę ir užmezgė akių kontaktą. Jo nuoširdumas ir šiluma taip paguodė, kad ji įsiminė chirurgo vardą. Jos akys nušvinta – kaip ir mano, nes taip jau atsitiko, kad ji apibūdina mano draugą.
Pirmą kartą jį sutikau, kai bandžiau atkalbėti mirštantį pacientą nuo operacijos, bet nelabai sėkmingai.
Kaip tik tuo metu atėjo atėjo tas gydytojas ir, palaukęs, kol baigsiu, švelniai paėmė vyrą už rankos, pasakė: „Jei būtum mano tėvas, nenorėčiau, kad tave operuotų“. Jo švelnus tonas išsprendė padėjo pakeisti paciento nuomonę.
Jei kada nors prisilietimas galėjo gydyti – ši situacija yra pavyzdys.
Bet mano pacientė vėl verkia, ir ji sako, kad dabar verkia prisiminusi vieną įvykį, kuris nulems jos buvimą.
Vieną rytą prie jos lovos būriavosi būrys gydytojų. Kai viršininkas ant jos pylė nesibaigiančias blogas naujienas, visi stovėjo be žodžių, o ji jautėsi dusinama baimės. Tuomet minios gale ji pastebėjo verkiantį jaunuolį – „ir staiga pasijutau geriau“.
Jis sugrįžo ir prisistatė gydytoju rezidentu, paaiškino, kaip stipriai jį paveikė bloga žinia. Vyras atsisėdo ir kalbėjosi apie jos sveikatą, vaikus ir sudužusias viltis. Štai žmogus, turintis mažiausiai patirties, skyrė daugiausiai laiko – tai moteriai jis buvo geriausias gydytojas iš visų.
Esu giliai sujaudinta, bet dalis manęs vis tiek negali atsikratyti minties, kad operaciją atšaukęs (tačiau pacientę taip įskaudinęs) chirurgas nusipelno pagyrimo. Bandau paaiškinti, kad jis priėmė teisingą medicininį sprendimą, bet galbūt jautė nerimą dėl sudėtingo pokalbio, tačiau mano paaiškinimas neskamba įtikinamai.
Nežinodama, kokie sprendimai buvo priimami užkulisiuose, ji matė tik tai, kaip su ja buvo elgiamasi.
Gydytojai dažnai nepastebi šios paciento savybės. Mums patinka manyti, kad pacientai mus vertina už mūsų medicininę nuovoką, tačiau iš tiesų kreipia dėmesį į mūsų žodžius, rodomą empatiją ir gerumą. Šią pamoką galima gauti, bet sunku įsisavinti.
Ji parodo, kad vis dar egzistuoja atotrūkis tarp gydytojų ir pacientų požiūrio į tai, kas iš tiesų svarbu medicinoje. Gydytojai išmokyti per daug mąstyti ir per mažai jausti. Mūsų pacientai žino, kad mes pakankamai galvojame, bet nori, kad mes daugiau jaustume. Kadangi technologijos, technika ir biurokratija mus užvaldo, geros medicinos esmė išlieka vieša paslaptis.
Praėjus kelioms dienoms po mūsų susitikimo, viskas nuspręsta – pacientė ruošiasi vykti namo. Paskutinį kartą.
Ji patikina mane, kad išvyksta lengva širdimi, kas tokiomis aplinkybėmis atrodo neįmanoma, bet liudija jos charakterį. Pacientė sako, kad visada prisimins mano ir kitų jai parodytą šilumą. Kaip iškalbinga, kad mes niekaip neprisidėjome, kad ji gyventų ilgiau, tačiau ji mums yra dėkinga.
Senovės filosofas Seneka sakė: „Žmonės moka gydytojui už jo rūpestį, o už gerumą vis tiek lieka skolingi.“
Parengta pagal „The Guardian“ inf.
